SPYNOS IR RAKTAI VILNIAUS ŽEMUTINĖJE PILYJE

 


Vilniaus žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai tęsiasi jau devynerius metus. Per tą laiką fonduose susikaupė nemažai radinių. Jų gausumas ir įvairumas leidžia daryti kai kurias išvadas, kelti mokslines hipotezes, kurioms pasitvirtinus, teks rašyti naujus kultūros istorijos puslapius. Vieną radinių grupę sudaro metaliniai - geležiniai, žalvariniai, alaviniai, švininiai, sidabriniai, auksiniai, arba kombinuoti iš kelių metalų - dirbiniai.

Kelerius pastaruosius metus kartu su archeologais dirba kvalifikuoti metalo konservatoriai-restauratoriai, kurių darbo dėka vis daugiau rastųjų metalinių dirbinių atgauna pirminę išvaizdą (organika ir keramika buvo restauruojama nuo pat pradžių). Nuvalius ir konservavus radinius, išryškėja jų forma, ornamentas, leidžiantys dirbinį tiksliau datuoti, o taip pat, ištyrus metalo cheminę sudėtį, nustatyti, ar tai - vietinių meistrų darbas, ar daiktas atvežtas iš svetur. Tuo pačiu nustatoma ir metalinių dirbinių gamybos technologija. O kad ji kitokia, negu aprašyta mūsų ir kitų kraštų archeologinėje literatūroje, rodo kelių dirbinių cheminė analizė. Įtarimą sukėlė spynos, kurios iki šiol visuose radinių sąrašuose figūravo, kaip geležiniai dirbiniai.

Iki šiol Lietuvos archeologijoje buvo priimta, kad spynos, kaip ir įvairūs apkalai durims bei langams, buvo kalamos iš grynos geležies (4, 83), todėl spynos iš Žemutinės pilies rūmų teritorijos buvo pradėtos valyti ir konservuoti, kaip geležiniai dirbiniai. Nuvalius paviršinį korozijos produktų sluoksnį, kaip ir buvo galima tikėtis, remiantis analogijomis su kitais rastaisiais geležiniais dirbiniais, buvo aptikta daug geležies fosfato (mikrocheminės analizės būdu rasta geležies ir fosfatų jonų) miltelių, o po jais - melsvas geležies sluoksnis, tačiau netikėtai spynos dugnelyje pasirodė raudonos spalvos metalas. Atlikus preliminarinę cheminę analizę, nustatyta, kad tai - varis arba jo lydinys. Visiškai nuvalius spyną, paaiškėjo, kad jos korpusas pagamintas iš geležies-vario-geležies (Fe-Cu-Fe) sluoksnių. Iš literatūros apie metalų technologiją žinoma, kad jau XIa. nukaltos vario plokštelės būdavo naudojamos geležinių ar plieninių dirbinių paviršiui padengti, užkalant arba apkaustant (1, 118), tačiau niekur nepavyko rasti duomenų apie tai, kad vario paviršius būtų padengtas geležies sluoksniu. Iš pradžių manėme, jog tai - atsitiktinumas (pvz. geležis “nusėdo” ant variuotos geležinės spynos paviršiaus cheminiu būdu iš dirvos ar šalia esančių geležinių dirbinių). Kadangi iš vieno radinio tyrimų rezultatų išvadų daryti negalima, buvo analizuojama ir kitų spynų metalo sudėtis. Jose taip pat išryškėjo Fe-Cu-Fe kompozicija, kuri iki šiol Lietuvoje nebuvo žinoma. Vadinasi, tai - ne atsitiktinumas.

Varis, kaip žinia, yra minkštas ir kalus metalas, labai tinkamas įvairių formų dirbinių gamybai. Tačiau prielaida, jog iš vario nukaltas reikiamos formos dirbinys būdavo merkiamas į išlydytą geležies masę, kad sutvirtėtų, atmesta dėl per didelio vario ir geležies lydymosi temperatūrų skirtumo.

Kai kurie tyrinėtojai, analizuodami juodųjų metalų gamybos technologiją XI-XIII a., nurodo “paketinės žaliavos” (kelių metalų lakštų plakiravimas) panaudojimą kalvystėje, nes tai buvęs pigiausias ir gana efektyvus kokybiškų dirbinių gamybos būdas, taupant plieną (4, 82). Labai tikėtina, kad aptariamosios spynos irgi pagamintos iš “paketinės žaliavos”, kurią sudarė geležies-vario-geležies plokštelės, jas užkalus vieną ant kitos arba suvirinus. Maža tikimybė, kad varis buvo naudojamas ekonominiais sumetimais. Tokį pasirinkimą greičiausiai lėmė įkaitinto vario kalumas, gerokai didesnis už geležies (kalant šaltą varį, jis darosi trapus, o įkaitintas vėl lengvai kalasi) (1, p. 118; 10, p. 780). Minkštesnis metalas tarytum suklijuoja kietesnius sluoksnius, dėl to dirbinys tampa kietas ir netrapus (1, p. 510). Toks gamybos būdas aptinkamas tik sudėtingos konfigūracijos pakabinamose spynose, tuo tarpu įleidžiamos spynos yra pagamintos iš grynos geležies.

Gautieji rezultatai yra preliminariniai ir apytikriai, neatspindintys tikslios radinių metalų sudėties. Dabartiniame išplėstinio darbo etape ne tiek svarbu, ar Fe-Cu-Fe kompozicijoje naudojamas varis ar jo lydiniai (vienuose dirbiniuose rastas beveik grynas varis, kituose - žalvaris arba bronza). Šio darbo esmė - pirmą kartą Lietuvos archeologijoje išaiškinta ir atidengta “paketinė žaliava”, sudaryta iš Fe-Cu-Fe juostelių.

Reikia manyti, kad Žemutinės pilies teritorijoje rastųjų metalinių dirbinių gamybos technologija nėra unikali, todėl būtų tikslinga ištirti ir kitų senųjų Lietuvos sostinių - Trakų, Kernavės - archeologinius radinius.

Visos spynos, iš esmės, susideda iš lizdo ir sklendės, kurių mechaninės funkcijos, laikui bėgant, nesikeitė. Iš pradžių spynos buvo nesudėtingos konstrukcijos, o XVa. atsirado spyruoklinis lizdas, spyruoklinė ir svertinė transmisija, ir beveik tuo pat metu imta gaminti spynas su keliais lizdais (8, 383). Beje, kai kurie šaltiniai teigia, kad metalinės spynos šalyse į Šiaurę nuo Alpių, atsiranda tik XVa., iki tol buvusios - medinės (8, 383), tačiau, turint galvoje, kad Vilnius viduramžiais buvo vienas iš didžiausių Europos miestų, jis jokiu būdu negalėjo būti apeitas bendraeuropinių kultūros įtakų, kurios ypač sustiprėjo Renesanso laikais, kuomet čia vyravo visų kultūrinių naujovių gimdytojos - Italijos - mada, aktyviai diegiama karalienės Bonos Sforcos. O ir archeologiniai Lietuvos, Rusijos ir kitų kaimyninių šalių miestų tyrinėjimų duomenys rodo visai ką kita: Naugardo tyrėjai metalines spynas datuoja XIIa. viduriu - XVa. pradžia (9, 82), o Lietuvoje jos žinomos net nuo XIa. (6, 24). Spynų ir raktų rasta beveik visų plačiau tyrinėtų XI - XIVa. piliakalnių ir gyvenviečių sluoksniuose (Aukštadvaris, Jautakiai, Kaukai, Kernavė, Maišiagala, Narkūnai, Nemenčinė, Vilnius) ir daugelyje to laikotarpio kapinynų (Bandužiai, Griežė, Jakštaičiai, Obeliai, Palanga ir kt.) (6, 24). Tą patį patvirtina ir Vilniaus žemutinės pilies teritorijos tyrimai, kurių metu iki šiol yra surasta apie 50 spynų ir 40 raktų bei jų nuolaužų. Radiniai yra įvairių dydžių ir formų, padaryti iš geležies ir vario lydinio ir chronologiškai “išsibarstę” po visą pilies egzistavimo laiką, t.y. nuo XIII (o naujausiais duomenimis - net XII) iki XVIIa. Didesni užraktai buvo naudojami masyvioms ąžuolinėms durims, drabužių, ginklų, skrynioms, mažesni - papuošalų skrynelėms rakinti. Anksčiau turėjo atsirasti pakabinamos spynos, turint galvoje, kad šitoks patalpos uždarymo būdas yra primityvesnis, o kiek vėliau imta rakinimo mechanizmą talpinti į duryse padarytą ertmę. Taip atsirado įleidžiamos spynos. Šie du spynų tipai tebeegzistuoja ir šiandien.

Bet kurio laikmečio aplinka nėra padrika, ji sukomponuota į skambantį formų ir ornamentų ansamblį, vadinamą architektonikos stiliumi. Kiekvienas daiktas savo išvaizda byloja apie priklausymą vienai ar kitai šaliai, vienam ar kitam istoriniam laikotarpiui. Tas pat pasakytina ir apie Vilniaus žemutinę pilį: jos teritorijoje rastosios spynos ir raktai skiriasi savo forma, priklausomai nuo kultūrinio laikmečio.

Ikigotikiniai sluoksniai pateikė tik vieną kitą radinėlį, iš kurių ankstyviausias - kombinuoto metalo (Fe-Cu-Fe) raktelis su rombo formos galvute, kurios galuose išlenktos mažytės kilputės. Tokie rakteliai randami XIII - XVIa. kapinynuose ir dažnai tyrinėtojų vertinami kaip simbolinė ūkio šeimininkės įkapė (3, 5, 7).

Pereinamuoju į gotiką ir gotikiniu laikotarpiu (XIV - XVa.) pradėtos gaminti pakabinamos cilindrinės spynos su geometriniu ornamentu - skersinių ir išilginių juostų bareljefu (pav. 1,2). Jų rasta įvairių dydžių: nuo 3cm iki 10cm ilgio. Tam pačiam laikotarpiui priklauso ir viena panašaus dydžio ir formos stačiakampė spyna, kabinama taip pat, kaip ir cilindrinės spynos (pav. 3). Galima teigti, kad ši spyna pagaminta gotikos-Renesanso riboje ir liudija apie perėjimą prie kitokio stiliaus pakabinamų spynų.

Gotikines spynas dažniausiai rakindavo raktais, pagamintais iš apie 7cm ilgio plokščios juostelės, kurios viename gale būdavo nedidelė galvutė-kilpelė, o kitas turėjo karpytus dantelius ir būdavo užlenkiamas; kartais dantytoji plokštelė būdavo pritvirtinama statmenai koteliui (pav. 4).

Buvo gaminami ir kitokie raktai: su apskrita galvute, kuri būdavo tvirtinama prie cilindrinio, rečiau vientiso metalo kotelio. Sujungimas būdavo apjuosiamas metaliniu žiedu (pav. 5). Iki šiol buvo manyta, kad šio tipo raktai atsiranda tik XVI a. Jų buvimas įrodo, kad gotikos laikais jau buvo ir įleidžiamų spynų. Apie jas liudija ir šiame sluoksnyje rastos kelios aštuoniakampės plokštelės su skyle raktui. Jos būdavo užkalamos ant durų, įleidus spynos mechanizmą į medinių (dažniausiai ąžuolinių) durų masyvą. Iš Vakarų Europos pavyzdžių žinome, kad šios plokštelės būdavo dekoruojamos išsikerojusių vijoklių ornamentu, kurio centre ir būdavo daroma išpjova - kanalas raktui. Vėlyvosios gotikos laikais įleidžiamų spynų plokštelės būdavo ypač gausiai ir turtingai dekoruojamos, o ir raktų galvučių vidų užpildydavo pintas iš plonos metalo vielos ažūras (8, 383 - 384). Mūsiškės plokštelės yra nedidelės, o apie ornamentą sunku ką nors pasakyti, kol nenuimtas paviršinis korozinis sluoksnis.

Renesanso laikais pakabinamos cilindrinės spynos beveik išnyko (šiame, XVa. pabaigos - XVIa. pradžios sluoksnyje rasta tik viena aplūžusi spynelė, greičiausiai atsitiktinai į jį pakliuvusi); nebeliko ir cilindrinių spynų raktų. Vyrauja įvairaus dydžio raktai (10 - 15cm ilgio), dažniausiai su cilindriniu koteliu, dantytu liežuvėliu ir apskrita galvute (beje, laikui bėgant, raktai pastebimai didėja). Šiame sluoksnyje yra rasta ir vieno puošnaus rakto nuolauža - galvutė-rankenėlė, sulenkta iš plačios metalo juostos, o šio apskritimo viduje - ažūrinis ornamentas. Galvutės viršuje prilituota keturkampė kilpelė - galbūt grandinėlei (pav. 6). Šiais raktais būdavo rakinamos kitokio tipo - trapecinės ir iš jų išsivysčiusios trikampės pakabinamos (pav. 7,8) bei įleidžiamosios spynos (pav. 9).

Renesanso įleidžiamų užraktų ypatybė ta, kad duryse būdavo įtaisomos kelios sklendės ir lizdai. Svertinis įtaisas iš vidinės durų pusės leido jas atidaryti be rakto (8, 383).
Tuo laiku Vakarų Europoje spynos mechanizmas jau būdavo tvirtinamas ne durų masyve, o vidinėje jų pusėje ir tapo matomas. Taigi atsirado poreikis puošti ir tą spynos dalį - vijoklių, lapų, gėlių motyvais, arabeskomis, delfinais, figūromis. Užrakto plokštelė arba visai išnyko, arba tapo mažiau pastebima. Laikui bėgant, atsirado gausiai puoštas spynos dangtelis, kurio ir funkcija buvo visai kitokia, negu plokštelės. Ažūriniu ornamentu būdavo puošiami meistriškai iškalto pagrindo kraštai, padaromos skylutės vinims, kuriomis spyna būdavo prikalama prie durų. Puošimui buvo naudojami visi technologijos būdai: kalimas, graviravimas, pjaustinėjimas, ėsdinimas. XVIIIa. - spynos ir rakto puošnumo apogėjus Vakarų Europoje (8, 383). Beje, reikia pažymėti, kad šios spynos, kurios Vakarų Europoje priskiriamos Renesanso laikmečiui, Vilniaus žemutinėje pilyje gulėjo XVII - XVIIIa. sluoksnyje, kuris laikomas barokinės kultūros palikimu.

Rastos ir kelios įleidžiamų spynų plokštelės, priskirtinos vėlyvojo Renesanso arba pereinamojo laikotarpio į baroką, vadinamojo manierizmo, laikmečiui (XVIa. pabaiga - XVIIa. pradžia). Viena iš jų - lelijos formos, graviruota augaliniu ornamentu, su skyle raktui apatinėje išplatintoje dalyje (pav. 10). Kita - pusiau apskrita plokštelė, matyt, buvusi tvirtinta prie pat durų krašto. Ji labai sunykusi, todėl sunku nustatyti, ar ji buvo ornamentuota.

Barokinės pakabinamos spynos yra didesnės už ankstesniąsias. Kai kurios iš jų prie durų būdavo tvirtinamos grandine. Be plačiai paplitusių trikampių spynų pradėtos gaminti kitokio tipo - pusapvalės - akivaizdi baroko išraiška (pav. 11). Ir trikampės, ir pusapvalės pakabinamos spynos dažniausiai būdavo neornamentuojamos, nes jos tarnavo vien praktiniams tikslams. Tuo metu raktų gamybai, be geležies, dar buvo naudojamas žalvaris ir sidabras. Rakto dalys būdavo išliejamos atskirai. Daugeliu atvejų kalvis tik iškaldavo liežuvėlį su įkartomis, atitinkančiomis spynos mechanizmą, o liejikas išliedavo galvutę ir strypą. Vakarų Europoje yra žinomas vienas šio laikotarpio raktų tipas, išsiskiriantis iš kitų ilga graižtine įpjova, siekiančia rakto rankenėlės žiedą ir atitinkančia vidinę spynos įpjovą. Norint atrakinti spyną, reikėjo įsukti raktą iki pat rankenėlės, o užrakinant - išsukti (8, 385). Vienas toks geležinis raktelis rastas ir Vilniaus žemutinės pilies rūmų teritorijoje, XVIa., renesansinio laikmečio, sluoksnyje (pav. 12).

Skrynių ir skrynelių užraktų mechanizmas iš principo buvo toks pat, kaip durų, tik sklendė čia judėjo ne horizontaliai, kaip į durų staktą, o vertikaliai į skrynios dangtį. Šios labai dailiai ornamentuotos spynos būdavo įtaisomos sunkiose metalinėse dėžėse, kuriose karaliai ir didikai, vienuoliai ar pirkliai laikė savo papuošalus, privilegijas ir kitokias brangenybes. Sudėtingas mechanizmas su daugybe lizdų užimdavo visą skrynios dangtį ir, kaip taisyklė, slėpdavosi po dailiai išgraviruotomis, išėsdintomis ar ažūrinėmis metalo plokštelėmis.

Kaip buvo saugomos Vilniaus miesto privilegijos, liudija dLk Žygimanto Senojo 1536m. rugsėjo 9d. išleistas raštas: “O į iždą ir į miesto privilegijas turi būti keturios spynos ir keturi raktai, ir toms spynoms du raktai turi būti pas Romos tikybos sėdintį burmistrą, o kiti du - pas graikų tikybos sėdintį burmistrą” (2,48).

Panašios į sunkiąsias skrynias buvo daromos ir mažos dėžutės mediniu pagrindu arba vien iš metalo. Slaptieji mechanizmai garantavo saugomo turto neliečiamumą, o vagiui suklaidinti būdavo padaroma aiškiai matoma, bet nefunkcionuojanti rakto skylutė. Dabartinių seifų prototipai taip pat būdavo labai gausiai puošiami (8, 384).

Ne visos spynos, randamos Vilniaus žemutinės pilies tyrimų teritorijoje, kaip ir žinomosvisoje Lietuvos archeologijos medžiagoje, buvo gaminamos vietinių meistrų. Trūkstamą produkciją Vilniaus pirkliai įsiveždavo iš svetur. Tą sužinome iš Gardino muitinės registro 1600m., kur išlikęs toks įrašas: “Naumas Apanasavičius,Vilniaus miestietis, pareiškė iš Gniezno (...) paprastų spynų 4 kapas, mažų spynų 11 tuzinų, peilių 400 už 30 auksinų...” (2, 217).

Su gailesčiu tenka konstatuoti, kad visos tos puošmenos, aprašytos kitų šalių literatūroje ir šaltiniuose, minint Vilniaus žemutinę pilį, yra labai reti archeologiniai radiniai. Ir nenuostabu: 1655-1661m. Vilnių okupavusi Maskvos kariuomenė įsikūrė būtent kunigaikščių rūmuose, iš kur į Rusiją traukė vežimai su prisiplėštu karo grobiu. Nusiaubti ir apgriuvę rūmai niekieno neprižiūrimi stovėjo dar šimtmetį - geras kąsnelis lobių ieškotojams... Dabar daugeliu atvejų tenka pasikliauti atsitiktinumu.

Už vertingus patarimus, aptariant mikrocheminių tyrimų rezultatus, nuoširdžiai dėkojame P.Gudyno kultūros vertybių restauravimo centro darbuotojoms: aukšč. kategorijos restauratorei L.Vedrickienei, aukšč. kategorijos chemikei-technologei J.Senvaitienei, o taip pat Chemijos in-to vyr. moksl. bendr. chemijos m. dr. V.Kapočiui.


L i t e r a t ū r a :

1. Daukšas K. Neorganinė chemija. V., 1950.
2. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T.I. V., 1955.
3. Navickaitė-Kuncienė O. XIII-XIV m.e. amžių plokštinis kapinynas Pušaloto kaime, Molėtų raj. // MADA, 1(14), 1963.
4. Stankus J. Juodoji metalurgija // Lietuvių materialinė kultūra IX - XIIIa. V., 1978. P. 73 - 88.
5. Urbanavičius V. Laidosena Lietuvoje XIV-XVII amžiais // MADA, 3(22), 1966.
6. Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1988 metų tyrimai). V., 1989.
7. Volkaitė-Kulikauskienė R., Luchtanas A. Narkūnų senkapio 1976m. tyrinėjimai // Kn.: Lietuvos archeologija. T.I. V., 1979.
8. Большая иллюстрированная энциклопедия древностей. - Прага, 1986.
9. Колчин Б.А. Хронология Новгородских древностей // Новгородский сборник // 50 лет раскопок Новгорода. - Москва, 1982. С. 156 - 177.
10. Энцикопедия неорганических материалов. Киев, 1977.

Aldona Skučienė,
Daiva Steponavičienė