PAGONYBĖ, KRIKŠČIONYBĖ IR SINKRETIZMAS:
VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES DUOMENYS

 


Viduramžių amatininkų gyvenvietė, II tūkst. pradžioje įsikūrusi Vilnios ir Neries santakoje, XIV a. netruko virsti klestinčiu miestu. Į jį plaukė pirkliai, meistrai, neaplenkdavo svetimšaliai keliautojai, kaimyninių valstybių pasiuntiniai. XV a. Lietuvos valdovo dvaras jau prilygo kitiems Europos karališkiems dvarams.
Tam įtakos turėjo ne tik ekonomikos augimas, bet ir valdžios tolerancija kitataučiams bei kitatikiams. Ši diplomatinė pozicija atsispindi to meto istoriniuose šaltiniuose, apie Vilniaus miesto gyventojų daugiatautiškumą ir priklausymą skirtingoms religinėms konfesijoms byloja ir Vilniaus žemutinės pilies (VŽP) archeologiniai radiniai.

Administracinis ir dvasinis krašto valdymas sąveikavo nuo pat savo istorinių ištakų, kuomet šios abi valdžios buvo vienose rankose, t. y. didysis kunigaikštis buvo ir žynys - aukščiausio luomo dvasininkas.


Šioms institucijoms atsiskyrus, pastebimas gana ryškus viena kitos įtakojimas: Lietuvių kunigaikščiai pagonys neabejotinai tardavosi dėl karo žygių sėkmės, dėl savo valdymo ateities su aukšto rango dvasininkais – kriviais, juos įkurdindami netoliese, savo dvaro teritorijoje. Turėti vien tik savo ir savo dvaro poreikiams dvasios ganytoją – išskirtinė valdovo teisė ir prabangos apraiška.


Tai būdinga ne tik pagonims: tapę krikščionimis, Lietuvos valdovai tęsė tradicijas, puoselėdami nebe pagoniškas šventyklas, o statydami bažnyčias sau ir cerkves savo slavėms žmonoms. Dievo namų statybų fundavimas ne tik pilies teritorijoje, bet ir mieste buvo didžiojo kunigaikščio prioritetinė teisė, kuria mielai naudojosi net ir pagonys kunigaikščiai, demonstruodami savo lojalumą kitų konfesijų atstovams. Šis religinis sinkretizmas ypač pastebimas VŽP teritorijoje, jį galima atsekti tyrimų medžiagoje.


Įsigalėjus krikščionybei, Lietuvoje, kaip ir kituose katalikiškuose kraštuose pastebimas kunigaikščio ir vyskupo, taip pat ir Romos popiežiaus (per jo legatus) santykis, pagrįstas ne tik diplomatija, bet ir prabangiomis dovanomis. Galiausiai, karaliaus karūną kunigaikštis galėjo užsidėti tik ją palaiminus Romos popiežiui.
Niekas nesiginčys, kad pagonybė atsirado anksčiau už krikščionybę, niekas nesiginčys, kad krikščionybė, seniai įsitvirtinusi Europoje, vėliausiai įžengė į Lietuvą, tačiau šįkart nusižengsime istoriniam nuoseklumui, pirmiausia atkreipdami dėmesį į krikščionybės pergalę Lietuvoje XIII a. viduryje, o po to grįšime į pagonybę kartu su jos sugrąžinimu. Taip darome todėl, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio stiprėjimas turto ir valdžios bei prioritetinės valios prasme susijęs būtent su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mūrinės Katedros statyba Vilniuje, po kurios altoriumi atsidūrė pagonių šventyklos aukuras. Kita priežastis ta, kad pagonybė, iki XIII a. I p. žinota tik kaip faktas, XIII – XIV a. riboje sugrįžo kitu pavidalu ir Vilniuje suklestėjo kaip aukščiausioji religinė valdžia, buvusi šalia aukščiausios administracinės valdžios bei išnaudojusi niekur Lietuvoje nebūdingas, jau iš krikščionybės paveldėtas fizines formas: mūrinė Perkūno šventykla vietoje buvusios medinės.

1. Krikščioniškoji religinė atributika


Kaip žinome, Lietuva pirmą kartą buvo apkrikštyta 1251 m. Valstybės dvasinės politikos pakeitimas – jos valdovo prerogatyva ir atsakomybė. Priimdamas krikštą, Mindaugas išvengė karo su Livonija ir, gavęs Romos popiežiaus palaimintą karūną, formaliai prilygino Lietuvą kitoms Europos valstybėms. Naujakrikštas karalius popiežiaus liepimu turėjo pastatyti katedrą ir gavo prideramą religinę atributiką, skirtą ne tik katedros, bet ir jo, naujosios religijos išpažinėjo, asmeninėms reikmėms.


VŽP teritorijoje stovėjusios katedros liekanas ir architektūrinę raidą detaliai aprašė dr. Napoleonas Kitkauskas, sugretindamas Mindaugo Katedrą su artimų šalių - Švedijos, Danijos, Vokietijos XII-XIII a. pr. kultiniais statiniais (Kitkauskas, 1989, 91-126). Remdamasis plytų parametrais ir mūrijimo technikos ypatybėmis bei Europos šalių romanikos stilistika, dr. N. Kitkauskas šį mūrą datavo XIII a. viduriu, kas sutampa su Mindaugo valdymo laikotarpiu (Kitkauskas, 1989, 144).


Kadangi vis dar nesibaigia debatai apie ankstyvųjų Vilniaus mūrų datavimą, tenka atkreipti dėmesį į keletą faktorių, patvirtinančių jų atsiradimą būtent valstybės formavimosi laikotarpiu. Kad šie mūrai galėjo būti pastatyti XIII a. viduryje, byloja po vieno iš ankstyiausių VŽP statinių (M 2) pamatais, duobėje rasti daiktai, datuojami XII – XIII a. I p. Tai iki šiol Lietuvos archeologinėje medžiagoje nepasitaikiusios amforos, atvežtos iš Juodosios jūros pakrantės, dalis; tokių amforų šukių rasta XII-XIII a. I p. sluoksnyje, tyrinėjant Naugarduko papilį - apie 2200 šukių (Гуревич, 1981, 134), Volkovyske (Зверуго, 1989, 154), apie 120 šukių rasta Polocke (Штыхов, 1975, 87), keletas - Latvijoje, Asotės piliakalnyje (Шнорэ, 1961, 132). Visur amforų šukės iš kultūrinių sluoksnių išnyksta XIII a. viduryje. Manoma, kad amforose iš Juodosios jūros pakrančių buvo gabenamas vynas ir aliejus. Šių produktų įvežimas nutrūko, mongolams nusiaubus Kijevą ir kitus Rusios miestus (Vilniaus, 1995, 16).


Rastos ir kitokios pakirties molinio indo liekanos, datuotos XIII a. I p. Šis indas, primenantis nedidelę statinaitę su snapeliu viename šone, puoštas įrėžtomis banguotomis ir zigzaginėmis linijomis, atvežtas greičiausiai iš Vakarų ar Pietų Europos arba Bizantijos, naudotas vynui (Vilniaus, 1995, 17). Paminėtinos prabangių stiklinių indų liekanos, datuotos taip pat XIII a., tarp kurių pasitaikė bizantiško stiliaus taurės šukių, kurios, specialistų nuomone, nenaudotos utilitariniais tikslais, o buvo skirtos iškilmėms, dovanojamos valdovo valdovui (Urbanavičius, 1993, 32).


Dar vienas radinys - stiklinio žiedo dalis, rasta netoli sienos su kontraforsais (M 1). Yra tiksliai nustatyta šio žiedo pagaminimo vieta ir laikas: tokie papuošalai buvo daromi Kijevo Rusioje, gal net pačiame Kijeve įsikūrusioje dirbtuvėje. Iš rašytinių šaltinių yra žinoma, kad tą dirbtuvę apie 1240 m. sunaikino totoriai. Po to ji nebuvo atstatyta. Vadinasi, žiedas buvo pagamintas XIII a. I p. (Urbanavičius, 1993, 32 - 33). Ten pat rasti neperšviečiamo stiklo karoliai, puošti banguotomis linijomis - Rusios amatininkų gaminiai - datuoti XII - XIII a. (Vilniaus, 1989, 25).


Vėlyviausi archeologiniai radiniai, datuojantys šių pastatų sugriovimo laiką XIV a. pab. - XV a. pr., dubeninio koklio fragmentai, lietuviškos IV tipo monetėlės, arbaleto strėlių antgaliai (Vilniaus, 1993, 15 - 16).


Ne tik archeologiniai radiniai byloja apie mūrinių Vilniaus pilių ankstyvumą: buvo atlikti medienos pavyzdžių – polių ir lentų, paimtų iš pietinio pilies korpuso sienos apatinės – ikigotikinių mūrų – pamatų dalies, radiokarboniniai ir dendrochronologiniai tyrimai, kurių rezultatai patvirtino čia keliamą idėją. Skirtingos laboratorijos - Sankt Peterburgo (Rusija), Kijevo (Ukraina), Glivicės (Lenkija) ir Vilniaus - pateikė bemaž tapačią radiokarboninio datavimo lentelę, kurioje tie patys medienos pavyzdžiai, vienaip ar kitaip susiję su ankstyviausiais mūrais, datuoti XIII a. I puse ir viduriu (Gaigalas, 1992, 7 – 8; Mažeika, Petrošius, 1998, 473 – 483, 2 lent.; Vilniaus, 1991; (visais trim atvejais kai kurių medienos pavyzdžių datos nukeliamos net į XI – XII a.); Urbanavičius, 1993-2, 6; Vilniaus, 1999, 292) . Šį datavimą dar kartą patvirtino dendrochronologiniai tyrimai, atlikti Kauno Vytauto Didžiojo universitete (Ataskaita, 1990).


Galiausiai, paskutinis argumentas, kalbantis už mūrinės valdovo pilies priklausomumą Lietuvos Karalystės, o ne vėlesniam laikotarpiui, yra pats pilies architektūrinis stilius, identiškas Vakarų ir Šiaurės Europos, o ne slavų kraštų statiniams (plytų parametrai, mūrijimo technika, skiedinio sudėtis). Lietuva iki Mindaugo valdymo ir po karaliaus mirties - iki XIV a. pab. buvo labai aiškiai orientuota į Rytus – į Rusią, kur jau nuo X – XI a. buvo statomi mūriniai namai, pirmiausia, cerkvės (Kitkauskas, 1993, 179). Tačiau, nežiūrint glaudžios prekybinės-kultūrinės tarpusavio įtakos, slaviškas statybos stilius Lietuvoje neprigijo. Vienintelis kitos kultūros atsiradimo šioje nusistovėjusioje erdvėje akstinas ir galėjo būti Mindaugo krikštas, atėjęs iš Vakarų per Livoniją kartu su šio dvasinio akto materializavimu – bažnyčios (o ne cerkvės, kurių vėliau buvo pristatyta Vilniuje Lietuvos didžiųjų kunigaikštienių poreikiams) pastatymu.


Iš to paties XIII a. vid. – XIV a. pr. laikotarpio rytinėje Katedros pusėje stovėjusių pastatų išsiskiria pastatas, sąlyginai pavadintas “M 3” (bokštas, donžonas?). Ir ne tik tuo, kad yra vienas seniausių VŽP mūrinių statinių: jis yra turtingiausias unikaliais archeologiniais radiniais. Šis pastatas stovėjo Gedimino kalno vakariniame gale buvusio kyšulio pietiniame pakraštyje, jo galai orientuoti Š-P kryptimi. Sienų plytų rišimas baltiškas. Šiaurinėje sienoje rasti dveji 6 pakopų laiptai, vedę žemyn į pastato vidų. Patalpos dydis - 7 x 8 m. Asla dailiai išgrįsta nedideliais akmenimis, o centrinė jos dalis - plytomis. Asla švari, neišdaužyta, ant jos nesusidaręs sąnašų sluoksnis. Tai rodo, kad rūsys naudotas ne ūkinėms reikmėms (Vilniaus, 1995, 19). Po vėliau statytų rūmų rūsiais atkasta spėjama M 3 statinio pietinė tąsa bei šiaurinis prieangis, kas leido nustatyti ir viso pastato dydį: 10,5 x 21,5 m.


Tarp pastato M 3 griuvenų rasti neeiliniai, reti, prabangūs dirbiniai: figūrinės plytos, skirtos skliautų nerviūroms formuoti, dažyto tinko gabalėliai – freskos, siužetinės sieninės tapybos liekanos, glazūruotos grindų plytelės, dekoratyvi plyta su grifonu ant iškilaus pusapvalio skydo. Tai be abejo prabangą liudijantys radiniai, priklausę turtingam šeimininkui. Turint galvoje, kad ši teritorija – valdovo nuosavybė, pirma mintis kyla apie jo gyvenamąjį būstą. Tačiau čia taip pat rasta ir iki tol nežinotų bronzinių dirbinių, susijusių su krikščioniškomis apeigomis: viršutinė dalis smilkytuvo, kabinto ant grandinėlės, sunertos iš “S” raidės formos grandelių (1 pav.); dalis apskrito negilaus apeiginio indo su stačiomis, ažūrinėmis sienelėmis zigzago formos ornamentu bei rankenėle, pritvirtinta prie dugno trimis kniedėmis (2 pav.); dvi liūto kojos - akvamanilės – apeiginio indo rankoms plauti liekanos (3 pav.). Pastarasis archeologinis radinys artimas liūto pavidalo akvamanilei, XIX a. pab. surastai Bartkuškėse, Vilniaus apylinkėse (Akademia, 1879, pav. 44-45) (4 pav.). Nustatyta, kad Bartkuškių radinys pagamintas XIII a. I p. Žemutinėje Saksonijoje (Даркевич В.П., 1966, 42). Kad Lietuvos valdovų dvarų prakybiniai-kultūriniai ryšiai su Žemutine Saksonija nėra atsitiktinumas, įrodo ir dar vienas, XIII a. I p. ten pat gamintas bronzinis dirbinys, irgi, greičiausiai, susijęs su religija. Tai Kernavėje surastas bronzinės figūrinės žvakidės fragmentas, romantiškai pavadintas Kernavės Perkūnu (Kernavė, 2002, 173; Zabiela G. 1995, 156, pav. 155). Tad kokios gi paskirties aprašytasis pastatas M 3?


Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti nelengva, tačiau galimi šiokie tokie pasvarstymai.
Suminėtieji daiktai, datuojami XIII a., sprendžiant iš analogijų, yra patekę į Lietuvą iš katalikiškų Vakarų kraštų ir susiję su krikščioniškomis bažnytinėmis apeigomis. Tenka pažymėti, kad tais laikais krikščioniškoji religinė atributika buvo gana reta – Lietuva dar tik pradėjo žengti pirmuosius žingsnius naujojo tikėjimo link, tad jos atsiradimas Žemutinėje pilyje ypatingai reikšmingas, kaip reikšmingas ir šių relikvijų radimas ne pagrindiniame kulto pastate – Katedroje, o jos rytinėje pusėje stovėjusiame donžone.


Manytina, kad aptartieji dirbiniai pateko į pilį kartu su krikščionybe. Dar kartą atkreipkime dėmesį į paties pastato M 3 puošnumą, kuris visai nesiderina su šalia stovėjusiomis amatininkų trobelėmis. Šis faktas verčia prisiminti dar vieną istorinį momentą, įgyvendintą karaliaus Mindaugo: Vilniaus vyskupystės įsteigimą (Codex, 1882, 996 – 999; Kitkauskas, 1989, 13) bei galimą vyskupo (Kristijono? – Jučas, 2001, 32) apgyvendinimą šalia Katedros, VŽP teritorijoje. Ir nors istorinių duomenų tam patvirtinti beveik nėra, vis tik pastato M 3 prašmatnumas ir jame rasti kulto reikmenys leidžia teigti, kad jis buvo skirtas aukšto rango katalikų dvasininkui arba naudotas kaip karališkoji koplyčia. Kitaip būtų nesuprantamas dviejų panašios paskirties statinių – M 3 ir Katedros buvimas vienos šalia kitos.

Mindaugui atsimetus nuo krikščionybės, dar pusantro šimtmečio buvo išpažįstamas protėvių tikėjimas. Lietuvos valdovai iki pakartotino krikščionybės įvedimo 1387 m. tradiciškai laikėsi pagoniškų papročių, nors toleravo kitų tikybų atstovus; daugumos jų ir žmonos buvo pravoslavės, atvykusios į Vilnių su nuosavais dvarais. Būtent šios krikščionybės pakraipos religinių atributų ir rasta XIV a. kultūriniame sluoksnyje, o nuo XV a. vėl pastebimas katalikiškos dvasinės kultūros daiktinės išraiškos dominavimas. Reikia pažymėti, kad tai labiau asmeninio naudojimo, daiktai, susiję su religijos išpažinimu. Tai - kryželiai ir enkolpionai.

XIV a. II p. – XV a. pr. kultūriniame sluoksnyje, rūmų pietinio korpuso išorėje, ties F rūsiu rasta sulaužyto bronzinio enkolpiono dalis (5 pav.). Tai – 1,7 cm skersmens plokštelė su šventojo, greičiausiai vieno iš keturių evangelistų atvaizdu. Enkolpionas buvęs suveriamas iš dviejų dalių – išlikusi vyrio dalis. Tokie enkolpionai buvo gaminami Rusioje IX – XIII a. (Рыбаков, 1948), iš ten plito į kaimyninius kraštus. Jo radimas VŽP nestebina, žinant, kad abi dLk Algirdo žmonos buvo pravoslavės, be to, tuo metu Vilniuje jau buvo “rusų miestas”, t.y. rusų gyvenamasis kvartalas su pravoslaviškomis cerkvėmis (Vilniaus, 1995, 75).


To paties laikotarpio kultūriniame sluoksnyje, tik priešingame pietinio korpuso gale, rastas dar vienas enkolpionas. Tai – 3,2 x 2,8 x 0,6 cm dydžio suveriama stačiakampė plokštelė-dėžutė su kniedės formos užsegimu bei dviem kilpelėm - abiejose varstomose dalyse - pakabinimui (6 pav.). Kilpelėse išlikę austos šilkinės juostelės, ant kurios enkolpionas buvęs pakabintas, galai. Vienoje enkolpiono pusėje – iškilus augalinis ornamentas, kitoje – pravoslaviškas kryžius ir užrašas kirilica. Enkolpionas pagamintas iš bronzos, auksuotu paviršiumi, ornamento tarpai buvę užlieti mėlynu emaliu (likę tik kruopelytės). Restauratoriams pavyko jį atverti. Viduje surasta šilko skiautelė – galima relikvija, kurią nešiojo enkolpiono savininkas ar savininkė. Vidinės enkolpiono plokštumos – reljefinės – su šventais vaizdais, o giluminis paviršius irgi buvęs užlietas mėlynu emaliu.

Pietiniame papilyje, XIV a. sluoksnyje surastas 3,7 cm aukščio vario lydinio pakabinamas kryželis, kurio kryžma – 2,7 x 2,7 cm, galai pastorinti, primenantys svogūną (7 pav.). Centrinė dalis – apskrita, joje abiejose pusėse – figūrinis šventojo atvaizdas. Lygiakryžmis kryžius – graikų tikybos krikščionio atributas.
XV a. sluoksnyje, durpėse, rastas kito nedidelio, 2,3 x 0,6 cm dydžio pakabinamo gana kuklaus žalvarinio, dengto alavu pravoslaviško kryželio su iškiliais užrašais fragmentas. Kryžma greičiausiai buvusi puošta spinduliais (išlikę tik du apatiniai).

Tyrinėjant valdovų rūmų teritoriją, pasitaikė ir vienas kitas retesnis radinys: XIV a. kultūriniame sluoksnyje surastas Lietuvos archeologinėje medžiagoje iki šiol nematytas liturginis daiktas. Tai – germaniškos kilmės krikščionių piligrimų ženklas – trys apjungti skrituliukai su šventųjų atvaizdais (8 pav.). Dabartinės Vokietijos teritorijoje jie skaičiuojami dešimtimis (Hesene – 86, Nyderzachsene – 46, Tiuringene – 32, Brandenburge – 29 ir t.t) ir datuojami XV a. (Poetgen, 1995/96).

Iš asmeninio naudojimo, tačiau greičiausiai susijusio su religijos išpažinimu daiktų paminėtinas žiedelis, rastas XIV a. VŽP kultūriniame sluoksnyje (9 pav.). Žiedo 1,6 x 0,8 cm skersmens ovalinėje, akies pavidalo plokštelėje iškiliai pavaizduotas žmogaus delnas. Pastebėtina, kad jis buvo gamintas vietoje, papilyje, nes yra neišbaigtas – turi kelias gamybos procesą liudijančias ataugėles, o pats 1,6 cm skersmens ir 0,4 cm pločio žiedo lankelis dar nenušlifuotas, nedailus.
VŽP XVI a. sluoksnyje buvo rastas ir vienas auksinis emaliuotas žiedelis, pagal stilistiką datuotinas gotikos laikotarpiu (10 pav.). Jo apskritoje juodo emalio plokštelėje puikuojasi baltas Maltos kryžius. Žiedelio smulkumas ir trapumas rodo, kad jį nešiojo moteris arba vaikas.

Katalikybės įsitvirtinimą VŽP įrodo ir XV a. pab. – XVI a. pr. krosnių koklių puošyba, kurioje dažnai sutinkami bibliniai siužetai: Adomas ir Ieva prie Pažinimo medžio (11 pav.), šv. Ona (12 pav.), Kristaus drobulė (13 pav.), šv. Jurgio kova su slibinu (14 pav.) ir t.t. Visi šie kokliai yra pereinamojo iš gotikos į renesansą laikotarpio, tačiau rasta ir ankstyvesnių koklių, puoštų liturginiais motyvais: tai XV a. I p. datuoti kokliai su mitromis ir kryžiais su dviguba kryžma (15 pav.).

XVI a. pradžios sluoksnyje rastas vienas rečiausių archeologinių radinių - nedidelės maldaknygės viršelis, puoštas figūriniais Kristaus Išganytojo ir Madonos su kūdikiu atvaizdais (16 pav.); apie jį jau ne kartą yra rašyta mokslinėje spaudoje (Steponavičienė, 1998, Steponavičienė, 2001, Steponavičienė, 2002)

XV a. pilyje turėjo būti katalikiška koplyčia, skirta valdovui. Tai turėjo būti stacionariai įrengta religinių apeigų patalpa, tačiau taip pat yra žinoma, kad dLk Aleksandras turėjo tris portatilius - nedidelius kilnojamus altorius, kuriuos vežiodavosi su savimi, kaip ir mišiolą, kodeksus ir maldaknyges bei kitus liturginės paskirties daiktus (Papee, 1927, 541 - 545). Vadinasi, valdovui reziduojant vienoje ar kitoje pilyje, ten pat, greičiausiai miegamajame arba šalia jo, būdavo įrengiama maldykla.

DLk Aleksandro turto sąraše, be minėtų maldaknygių, randame:
“Monstrancijos tipo pailgą auksinę dėžutę (skirtą relikvijoms saugoti), kurioje įstiklintas (vitrello) gyvybės medis su šv. relikvijomis; du nupieštus pasidabruotus atvaizdus, atsidarančius lyg durys, o viduje - dvi šventojo kryžiaus relikvijas, atskirtas viena nuo kitos, ar kitaip tariant, apkaustytas sidabro plokštelėmis ir aplenktas atlasu (satinu); didelį dvigubą Gyvybės medžio kryžių, kadaise gautą iš šviesiausiojo karaliaus Alberto; auksinį kryžių ant auksinio postamento ar stovo, gautą iš vyskupo pono Luko; sidabrinę ikoną ant stovo su įvairiomis relikvijomis, su dvivėrėm durim [atsidarančiom lyg langinės]; kitą sidabrinį kryžių su relikvijomis, puoštą perliukais; apskritą sidabrinį erškėčių vainiką, stovintį ant paauksuoto pagrindo; sidabrines apskritas šventas relikvijas, papuoštas daugybe brangakmenių; viduje yra daugybė šv. relikvijų, o aplink ratu išdėlioti balzgani safyrai; sidabrinę ikoną su relikvijomis, turinčią dureles [langines], didesnę už visas; sidabrinę komuninę A g n u s D e i” (Papee, 1927, 543).

DLk Aleksandras sužadėtuvių proga Jelenai dovanojo ikoną, pakabintą ant auksinės grandinėlės. Pati ikona buvusi išraižyta iš karneolio, aptaisyta auksu ir deimantais, raudonaisiais špineliais ir perlais (Хорошкевич, 1984, 33). Prie liturginių “smulkmenų”, kabinamų ant valdovo kaklo, galima priskirti “deimantais puoštą Jėzaus atvaizdą, kabantį ant rubinų ir perlų vėrinio, su po atvaizdu pakabintais trimis perlais; ant krūtinės nešiojamą safyrą su Dievo atvaizdu priekyje, o šonuose – su keturiais aplinkui įsodintais safyrais ir keturiais perlais” (Papee, 1927, 542). Aleksandras turėjo ir apskritą juostinį žiedą be brangakmenių, su vidinėje pusėje išgraviruotu užrašu “Jėzus Marija” (Papee, 1927, 542).


Atskirame dLk Aleksandro bažnytinių daiktų sąraše figūruoja penkios geltono aksomo ir dvi raudono šilko dalmatikos, siuvinėtos auksu; dvi kapos - žalio aksomo, auksu puošta kapa, su aplinkui išsiuvinėtais šventųjų atvaizdais ir raudono lygaus aksomo kapa su švč. Mergelės atvaizdu skyde; šeši, raudono, geltono, juodo aksomo arnotai, siuvinėti auksu, trys iš jų – su kryžiais iš perlų, tokių pat medžiagų stulos ir manipulos; keturi antependiumai, iš jų du – tamsaus aksomo, siuvinėti aukso gėlėmis, kiti du – raudono aksomo, siuvinėti šilku ir auksu; didelis sidabrinis krapylas (aspersionale); didelė sidabrinė nuauksuota taurė – kielikas ir t.t. (Papee, 1927, 544).


Šį sąrašą puikiai iliustruoja auksakalystės šedevrai iš Katedros lobyno (Vilniaus, 2002).
Kaip matome iš dLk Aleksanro brangenybių sąrašo, kai kurie liturginiai daiktai yra vyskupų dovanos. Valdovai bažnyčiai atsidėkodavo tuo pačiu: dovanodavo brangius liturginius rūbus, užsakydavo auksakaliams pagaminti apeiginius indus ir t.t. Galimas dalykas, kad ir šie, atskirai surašyti daiktai laukė savo valandos, kuomet iš karaliaus iždo bus “perkelti” į bažnyčios iždą.


2. Pagonybės reliktai


II tūkst. pradžioje Vilniaus kalnų slėnyje įsikūrusi amatininkų gyvenvietė turėjo savo siuzereną, rezidavusį pilyje ant kalno, bei kulto vietą ant į vakarus nusidriekusios kalvos – rago. Pagoniškos šventyklos buvimą kunigaikščio valdomoje Vilniaus pilių teritorijoje įrodo ugnies aukuro atradimas seniausios, XIII a. viduryje statytos Katedros altoriaus vietoje (Urbanavičius, 1993, 31). VŽP tyrimų metu surasta radinių, susijusių, greičiausiai, su pagoniškomis apeigomis arba bent atspindinčių senąją lietuvių pasaulėžiūrą. Kai kurie VŽP radiniai sutinkami pirmą kartą ir jų traktavimas dėl unikalumo gerokai apsunkintas. Tai – amuletai ir medinės ornamentuotos lazdos, surastos tarp valdovų rūmų PV kampo ir Katedros arba pietiniame buvusio gynybinio griovio šlaite, netoli senojo pastato M 3.

Kabutis-amuletas. Vienas iš rečiausiai pasitaikiusių Lietuvoje radinių ir jau vien dėlto labai mįslingas yra Vilniaus Žemutinėje pilyje aptiktas ažūrinis dirbinys - dvigubas kryžius apskritime (17 pav.). Jis - auksuotos bronzos, lietas, 5,1 cm skersmens, savo konfigūracija primenantis ratą su suporintais aštuoniais stipinais. Vienas jų ties išoriniu apskritimu labai nudilęs, lyg būtų ilgai kabojęs ant jį trynusios juostelės ar dirželio. Stipinai-kryžmos puoštos dviem išilginiais grioveliais, o vidinio bei išorinio apskritimo vidiniai pakraščiai vienoje ratelio pusėje - taškučiais. Ornamentas įspaustas jau išliejus dirbinį, po to dirbinys padengtas amalgama – aukso dulkėmis. Ratuko centre - 0,5 cm skersmens skylė.


Panašūs dirbiniai Lietuvoje rasti tik du. Vienas iš jų - V - VIII a. Plinkaigalio kapinyne moters kape išorinėje dešinio šlaunikaulio pusėje ties keliu rastas žalvarinis ratelis-verpstukas, kurio net ir dydis labai panašus į pilies radinį: skersmuo - 4,7 cm, su aštuoniais stipinais, centrinė skylutė - 0,6 m skersmens. Verpstuku jis palaikytas dėl to, kad rastas su medinio kotelio liekanomis (Kazakevičius, 1993, 68). Antrasis apie 4 cm skersmens ratelis, bet jau su vienuolika stipinų, rastas Lazdininkų kapinyne moters kape, pagal monetas datuotame VII - X a., aptiktas galvūgalyje, žalvarinis alavuotu (?) paviršiumi. Jis Plinkaigalio pavyzdžiu taip pat traktuotas verstuku (Butkus, Sidrys, Kanarskas, 1994, 138 - 145).


Vis tik tokia ratelio paskirtis yra abejotina, nors jis ir galėjęs atskirais atvejais būti užmautas ant verpstės ir naudotas verpimui. Labiau tikėtina, jog tai galėtų būti kabutis-amuletas, panašus į tuos, kuriuos gana išsamiai savo darbuose išnagrinėjo dr. Audronė Bliujienė, aptarusi jų formas ir ornamentiką bei pateikusi analogijas iš Vakarų Europos archeologinės medžiagos (Bliujienė, 1995; Bliujienė, 1998; Bliujienė, 1999).


Tokie kabučiai aptinkami visose baltų gentyse, pradedant V a., baigiant XI a. Jie randami turtingų moterų kapuose šlaunų ar pilvo srityje kairėje pusėje, kai kada su odiniu dirželiu, ant kurio jie ir būdavo kabinami. Kabučiai puošnūs, dažniausiai žalvariniai, neretai dengti sidabro plokštele, rečiau pagaminti iš balto metalo. "Jų vieta juosmens srityje - simbolinė. Jie, kaip amuletai saugo moters įsčias…, susiję su moterų vaisingumu" (Bliujienė, 1999, 49). Visi jie, kaip ir aprašomasis, matomoje ("gerojoje") pusėje puošti tik geometriniais motyvais, su vienguba arba dviguba kryžma, kuri, tyrinėtojų nuomone, pagoniškoje pasaulėžiūroje reiškė horizontalią keturdalę erdvę, kitaip sakant, pagrindines ir tarpines pasaulio kryptis (Bliujienė, 1999, 49). Mitologijos tyrinėtojų teigimu, kryžius apskritime vaizdžiausiai parodo dangaus dinamiką (Gimbutienė, 1994, 10; Beresnevičius, 1991, 2 – 9).


Vilniaus Žemutinėje pilyje rastasis kabutis iš kitų skiriasi tuo, kad yra pagamintas iš bronzos, auksuotu paviršiumi. Tai verčia dar sykį apsvarstyti jo pirminę paskirtį. Kad jis kažkurį laiką buvo nešiojamas pakabintas, rodo, kaip minėta, vieno stipino susiaurėjimas. Bet ar jis iš tiesų buvo gamintas nešiojimui?
Taškas, apskritimas ir kryžius arba svastika nuo seno daugelyje kultūrų buvo traktuojamas kaip saulės ženklas. Baltai - ne išimtis. Ieškodami saulės ženklų prasmės, susiduriame su saulės kultu, egzistavusiu neolito ir žalvario epochose. "Saulės ženklas tampa rato ženklu, pati saulė - ratas, ir galiausiai tie ratai veža saulę. Ją veža ne jaučiai, o žirgai” (Rimantienė, 1995, 171). Hab. dr. Rimutė Rimantienė teigia, kad "tokios vežimu vežamos saulės įvaizdis buvo pasiekęs ir Lietuvą", todėl minėtąjį Plinkaigalio ratuką traktuoja, kaip tokio vežimaičio ratą. Galbūt į šią sąvoką telpa ir Lazdininkų bei Žemutinės pilies rateliai, ypač pastarasis, nes jis - auksuotas, o auksas, būdamas pagrindinis taurusis metalas, taip pat atstovauja aukščiausiajai dangiškajai dievybei - Saulei, yra jos simbolis (Большая, 1986, 249; Becker, 1995, 29).

Apibendrinant galima būtų teigti, jog Vilniaus Žemutinės pilies radinys - auksuotas bronzinis ratelis greičiausiai į Lietuvą yra patekęs iš Vakarų ar Vidurio Europos ir kurį laiką naudotas pagoniškoms apeigoms.

Apkalas-amuletas. Tarp valdovų rūmų ir katedros buvo rastas dirbinys, kuriam Lietuvoje nėra analogų – bronzinis figūrinis apkalas (18 pav.), galbūt skirtas diržui ar kitam odiniam (?) dirbiniui puošti. Jis rastas įsmigęs į tamsiai pilką skiedinį. Atlikus skiedinio tyrimus, nustatyta, kad toks pat skiedinys naudotas ankstyviausios kvadratinės katedros mūrams, o tai reiškia, kad apkalas pagamintas iki pastatant Katedrą – vėliausiai iki XIII a. vidurio. Tai – ažūrinis, lietas apkalas su trapecine karpytais kraštais plokštele bei barzdoto vyro (dievuko?) galva, papuošta karūna ar turbanu (?), kurio vienoje pusėje – 5 horizontalios įkartos, kitoje – penkių spindulių žvaigždė; ant viršaus – karūna (?). Apkalas buvęs užkaltas ant 0,5 cm storio pagrindo, vidinėje pusėje prikniedijus vario lydinio plokštelę. Plokštelė pritvirtinta nevisai tvarkingai – nesilaikant apkalo centro, o tai reiškia, kad apkalas buvo tvirtintas prie platesnio už jį pagrindo, kas greičiausiai paneigia diržo versiją, nes tuo atveju abi plokštelės būtų sujungtos tiksliau.

Barzdota dievybė – išskirtinis jos savininko valdžios ženklas. Barzda – išminties simbolis, todėl nuo seno dievai, valdovai (net Egipto valdovės) ir didvyriai vaizduojami barzdoti. Nelyginis įkartų skaičius “5” įkūnija vyriškąjį pradą, o penkiakampė žvaigždė – įvairiose kultūrose gerai žinoma pentagrama – mikrokosmosas, žmogus (Becker, 1995, 192). Kaip šis daiktas pakliuvo į Žemutinę pilį, su kuo susijęs ir ką iš tikrųjų reiškia – ateities tyrinėjimų laukas.

Apeiginės lazdos. Tyrinėjant valdovų rūmų teritoriją, XIV - XV a. kultūriniame sluoksnyje rasta keletas medinių dirbinių. Tai lazdos su viename gale pritaisytais geometriniu motyvu (arabeska?) raižytais bumbulais (19 pav.). Daugiausia jų surasta į pietus nuo pastato M 3, kur buvo gynybinis griovys. Tokių radinių iki šiol irgi nepasitaikė, o tai apsunkina jų mokslinę interpretaciją, tačiau verčia galvoti ne apie jų utilitarinę, bet labiau apeiginę paskirtį. Gali būti, kad pakartotinai įvedus krikščionybę, buvo atsisakyta pagoniškų religinių atributų, kurie buvo išmesti į čia pat buvusį griovį. Lygiai taip pat ornamentuotas lazdas su bumbulais, surastas Polocke, XII – XIII a. sluoksnyje, traktuoja baltarusių tyrinėtojai (Археалогiя, 1993, 44). Ne išimtis, kad ir VŽP lazdos galėtų būti datuojamos tuo pačiu laikotarpiu, tačiau dėl jų paskirties galima ir kita – žemiškesnė versija: galbūt tai tiesiog vėliavų kotai su bumbulais? Novgorodo tyrinėtojai, suradę keliasdešimt panašių lazdų su raižytais bumbulais, teigia, kad tokios lazdos – tai kovinės kuokos, turėjusios ir kitą paskirtį – pademonstruoti luominį savininko išskirtinumą (Колчин, 1971, 21) . Pastaroji paskirtis vis tik labiau galima, nes lazdų kotai nėra pakankamai stori – 2 – 3 cm, todėl nuo smūgio turėtų lūžti.


3. Vilnius – baltų religinė sostinė

Suminėtieji radiniai liudija ne tik visiems žinomą dalyką – pagonybės, senojo tikėjimo atspindį, kai kurie iš jų galėtų būti priskirtini šio tikėjimo išpažinėjų aukščiausiajam – žynių luomui. Kadangi jie datuoti laikotarpiu iki XIII a. – iki katedros pastatymo, yra unikalūs ir prabangūs, galima teigti, kad ši kalva nuo seno buvo pagonių religinio kulto vieta, gal netgi pagrindinė Lietuvos žemės (siaurąja prasme) šventvietė. Iš to seka, kad šioje vietoje iki XIII a. vidurio gyveno Lietuvos žemės vyriausiasis žynys - krivis.

Pagonių šventyklos vietoje pastatyta mūrinė katedra, o krikščioniškos paskirties bažnytiniai atributai, rasti pastate M 3, galbūt priklausė tuomet ten įkurdintam katalikų vyskupui. Po karaliaus Mindaugo mirties katedra vėl paversta šventykla, pavadinta Perkūno vardu, kur XIII a. pab. – XIV a. vyko pagoniškos apeigos, o katalikams, gyvenusiems Žemutinės pilies teritorijoje, Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaite buvo pastatyta medinė šv. Onos bažnyčia (Kitkauskas, 1989, 175).

Perkūno šventyklą XIX a. istorikų teigimu po karaliaus Mindaugo žūties įkūrė legendinis kunigaikštis Šventaragis (Daukantas, 1995, 423; Vijūkas Kojelavičius, 1988, 129; Basanavičius, 1970, p. 95; Narbutas, 1998, 271). Ta šventykla Šventaragio sūnaus Gerimanto (arba Skirmanto) buvo pastatyta per rekordinį laiką: per 2 metus - 1265 m. (Narbutas, 1998, 272). O gal tik rekonstruota, kaip pati stabmeldystė? Juk mūrinę krikščionišką bažnyčią buvo visai nesunku perstatyti - tereikėjo tik nuimti stogą ir primūryti laiptus, kas ir buvo padaryta, nekalbant apie smulkesnius architektūrinius pokyčius, susijusius su pagoniška ideologija . Tik romantiku iki šiol tebelaikomas Teodoras Narbutas detaliai aprašė šventyklos išvaizdą, pateikdamas išmatavimus uolektimis. Šiuos išmatavimus Katedros tyrinėtojai pavertė mūsų skaičiavimo sistema ir sugretino su atkastąja Mindaugo katedra. Duomenys sutapo (Urbanavičius, 1999, 23). Taigi, archeologiniai tyrimai, atlikti Katedroje, patvirtino ne tik šventyklos tęstinumą, bet ir T. Narbuto pateiktų duomenų patikimumą.

T. Narbutas, remdamasis Rivijaus kronika bei Mitrofano Pinskiečio rusišku metraščiu, pateikia ne tik Perkūno šventyklos vaizdą, jis kalba ir apie paties žynio būstą: "Prie šventyklos įėjimo buvo Krivių Krivaičio - žynių žynio rūmas. Tas rūmas turėjo apvalų bokštą, iš kurio buvo stebimas saulės judėjimas; pagal tą stebėjimą aukõs deginimas ant aukuro pakopos reiškė pirmąją mėnesio dieną, o plytelė su tam tikru ženklu, įmūrijama bokšto sienoje, metų pradžioje, rodydavo metus". Šventyklos aukuro pakopų jis nurodė dvylika - kiekvienam mėnesiui (jo teigimu Zodiako ženklui) po vieną (Narbutas, 1998, 271-272); jų liekanos buvo surastos, kasinėjant Katedros rūsius (Urbanavičius, 1999, 23).

Tebesiginčiajama, ar Šventaragis – žynys ar kunigaikštis - buvo istorinis asmuo (jam priskiriamos Užnerio žemės - gal Vilniaus apylinkės)? Šventaragis, kaip teigia T. Narbutas, neatvyko į Mindaugo karūnavimo iškilmes, nes "stojosi piestu dėl savo tėvų tikėjimo" (Narbutas, 1997, 149). Pats Šventaragio vardas skeptikus atvedė prie minties, kad tai tereiškia šventą vietą ir nieko bendro neturi su fiziniu asmeniu, juo labiau, su kunigaikščiu. Tačiau pasižiūrėkime į vardų kūrimo tradicijas, tuo metu gyvavusias visoje Europoje: visų kunigaikščių vardai – dvišakniai, maža to – prasminiai: Aleksandras – “žmonių gynėjas” (graikų), Boleslovas – “daugiau šlovės” (slavų), Karolis – “šaunus vyras” (senovės vokiečių), Rikardas – “galingas, tvirtas, stiprus valdovas” (senovės germanų), Vladislovas – “valdyk šlovingai” (senovės slavų) (Kuzavinis, Savukynas, 1994). Lietuvių kunigaikščių vardai – taip pat dvišakniai ir prasminiai: Mindaugas - "daug sumindęs", Dausprungas – “daug sprukęs” (arba “daug kam sprangus?), Gediminas – “gedėti” plius “minėti”, Kęstutis - "daug iškentęs" arba "iškentėtas", Algirdas - "visa girdintis" (arba "plačiai girdimas"?), Jogaila – “stiprus raitelis”, Vytautas - "išvydęs tautas" (arba “pasirodęs tautai”), Žygimantas – “žygis” plius “sumanus” (arba “manta” – “turtas”) ir pan. (Kuzavinis, Savukynas, 1994). Galima teigti, kad toks vardas asmeniui būdavo suteikiamas gimus, tikintis ir linkint jam garbės ir šlovės, nes už ypatingas žymes arba nuopelnus prie valdovo pirmojo vardo būdavo pridedama pravardė (Ričardas Liūtaširdis, Ivanas Rūstusis, Jaroslavas Išmintingasis, Boleslovas Gėdingasis, Vladislovas Laibakojis, Erikas Mikčius ir t.t.). Gali būti, kad tokie, dažniausiai su valdžia susiję prasminiai vardai būdavo suteikiami tik kilmingiems asmenims, nors palyginimui neturime iš tų laikų išlikusių paprastų žmonių vardų. Galiausiai tai jau kalbininkų tyrinėjimo sfera.

Gali būti, kad ir Šventaragis yra ne gimtasis, tėvų duotas vardas, o šiuo atveju toks, kuris atspindi žmogaus užsiėmimą ir jo padėtį visuomenėje. Tą padėtį jis gavo tik gimęs – paveldėjo arba buvo paskirtas, išrinktas iš kelių brolių. Bet kuriuo atveju iš to seka, kad Šventaragis nėra tik kunigaikštis, - jis susijęs su šventomis apeigomis, atliekamomis šventoje vietoje.

Su Šventaragio vardu siejama baltų religinė reforma. Kokią reformą vykdė Šventaragis?

Baltų religines reformas išnagrinėjo dr. Gintaras Beresnevičius (Beresnevičius, 1995). Jis teigė, kad Šventaragio reforma susijusi su laidojimo papročių pasikeitimu - mirusiųjų deginimu: "Šventaragio laidotuvės tampa atskaitos tašku, nuo kurio prasideda nauja lietuvių tikėjimo epocha: nuo šiol lietuvių kunigaikščiai ir diduomenė bus deginama pagal Šventaragio įvestą tvarką". G. Beresnevičius rėmėsi Lietuvos metraštyje rasta legenda, kuri byloja taip: "Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų. Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami, tiktai ten, nes iki tol mirusiųjų kūnus degindavo toje vietoje, kur kas būdavo miręs" (Beresnevičius, 1995, 135-136). Tačiau šioje ištraukoje akcentuojamas ne deginimo papročio įvedimas Rytų Lietuvos žemėse, autoriaus teigimu - Vakarų Lietuvos pavyzdžiu, apskritai, o tik diduomenės deginimo vietos lokalizavimas būtent Perkūno šventykloje, nes tolesni teoriniai išvedžiojimai atsitrenkia į daiktinius įrodymus, pateiktus archeologijos mokslo: Rytų Lietuvoje ir IX - XIII a. pilkapiuose, ir to paties laikotarpio vandens kapinėse vyrauja išimtinai deginimo paprotys, tuo tarpu priešingoje Lietuvos dalyje - Vakaruose tas pats laikotarpis pateikia ir griautinius, ir degintinius kapus, neretai tame pačiame kapinyne (Kulikauskas, Kulikauskienė, Tautavičius, 1961, 361 - 400). Taigi, mirusiųjų deginimo paprotys jokiu būdu nėra naujovė, įvesta Šventaragio. Tuomet su kuo susijusi jo reforma? Gal su krikščionybės pakeitimu pagonybe?

Pats pagonybės sugrąžinimas yra, žinoma, svarbus įvykis. Tačiau juk Lietuva sugrįžo prie savo įprasto gyvenimo būdo, kuris pats savaime nebūtų vertas metraštininkų dėmesio, jeigu ne Perkūno šventyklos, o kartu ir jos pavadinimo šaltiniuose atsiradimas.

Kas gi buvo Perkūno šventykla ir kokią vietą ji užėmė tarp kitų Lietuvos šventovių?

Grįžkime kokiu pusšimčiu metų atgal.
Teodoro Narbuto teigimu Prūsijoje gyveno vyriausiasis baltų žemių žynys. Ten buvo ir pagrindinė šventovė, vadinama Romove. Kadangi prūsai didžiojo 1260 m. sukilimo prieš kryžiuočių Ordiną nelaimėjo, tai iš Prūsijos turėjo pasitraukti ne tik tautos likučiai, bet ir vyriausiasis žynys - Krivių Krivaitis.

Kurgi buvo perkelta Romovė? T. Narbutas jos ieškojo Baltijos jūros pakrantėje, Nemuno ir Nevėžio santakoje, Dubysos ir Nemuno santakoje, prie Dviupio ežero (Narbutas, 1998, 269-270). Galiausiai pats pripažįsta ieškojimų beviltiškumą, nes Lietuvoje būta daugybė šventovių, tačiau visos jos pagrindinėmis būti negalėjo.

Čia iškyla Vilnius. Tai vienintelė patogi vieta, į kurią iš Prūsijos buvo galima perkelti religinę sostinę. Tam tiko ne tik rami strateginė padėtis (mažesnis užpuolimo pavojus), bet ir identiška ankstesniajai geografinė situacija - dviejų upių santaka (o gal tai kaip tik ir buvo pagrindinė sąlyga, - anksčiau T. Narbuto minėtos galimų religinių sostinių vietos irgi dislokuotos tarpupyje, ir net ežeras pavadintas Dviupiu, t.y. susidaręs, sutekėjus dviems upėms?).
Perkūno šventyklos perkėlimas į Vilnių ir buvo didžioji Šventaragio reforma. Vadinasi, tuo laiku, XIII a. II p. Vilnius tapo ypatingu dvasiniu centru – visų baltų žemių Ramove, kuri iki to laiko buvo Prūsijoje.

XIV a. pradžioje didžiojo kunigaikščio Gedimino buvo įvykdyta kita – karinė-administracinė reforma Ši reforma užfiksuota rašytinių šaltinių legendinėje dalyje ir visiems žinoma Gedimino sapno vardu. Legenda buvo sukurta, kaip drastiškos valdovo intervencijos į šventovės teritoriją pateisinimas. Atmetus visą romantiškumą, išryškėja didžiojo kunigaikščio ir paskutiniojo žynių žynio - Lizdeikos sandėris, padalinantis šventą teritoriją į administracinę ir kultinę. Vėlesniuose liudijimuose apie Vilniaus įkūrimą tiesiai kalbama apie tai, kad Gediminas Šventaragio slėnyje pastatė Žemutinę pilį (Toporov, 2000, 62) . Viena aišku: iki XIV a. I p. Vilniuje ryškiai išsiskiria dvi institucijos – karinės funkcijos reprezentacijos vieta buvo Aukštutinė pilis, o magiškosios-juridinės, religinės-ritualinės – Šventaragio slėnis arba Žemutinė pilis (Toporov, 2000, 96). Ir viena, ir kita buvo įrengta prabangiai, kaip ir dera elitinio luomo atstovams – aukščiausiajai administracinei valdžiai ir vyriausiam dvasininkui.

Skyriaus išvados:

1. Kai kurie ankstyvieji VŽP statiniai buvo ne tik gynybinio pobūdžio, bet, sprendžiant iš interjero detalių ir kultinės paskirties radinių, susiję ne su pasaulietine, o veikiau su religine valdžia.
2. Ankstyvajam pilies gyvavimo laikotarpiui priklausantys kulto reikmenys (lazdos, amuletai), rasti tarp valdovų rūmų PV kampo ir Arkikatedros, patvirtina XII – XIV a. pagoniškos šventyklos buvimą Žemutinės pilies teritorijoje.
1. XIII a. Vakarų Europos bronziniai dirbiniai, priskiriami krikščioniškos religijos apeigoms (žvakidės, akvamanilė), rasti M 3 statinio aplinkoje, rodo šį pastatą buvus karališka koplyčia, galbūt pirmąja Lietuvoje arba / ir įrodo Vilniuje iš tikrųjų gyvenus vyskupą.
2. Sugrąžinus pagoniškąjį tikėjimą, XIII a. II p. Katedra ir koplyčia buvo pritaikytos pagonių žynio reikmėms.
3. Sugretinus VŽP archeologinius duomenis ir XIX a. istorikų nagrinėtus šaltinius galima teigti, kad XIII – XIV a. sandūroje Vilnius tapo baltų religine sostine, kurioje egzistavo Perkūno šventykla ir rezidavo Krivių Krivaitis.
4. XIV – XV a. priklausantys asmeniniai su katalikybe ir krikščionybe susiję daiktai (kryželiai, enkolpionai ir pan.) taip pat rodo abiejų religijų gyvavimą šalia ir pagonių valdovų toleranciją kitatikiams. Kai kurie šių dirbinių buvo gaminami čia pat buvusiose juvelyrų dirbtuvėse.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA:

Akademja, 1989 - Akademja Umejętności w Krakowie. Sprawozdania Komisji do badania Historyi Sztuki w Polsce. Kraków, 1879. T. 1.
Ataskaita, 1990š - Ataskaita Istorijos institutui apie temos Nr. 12 „Vilniaus Žemutinės pilies medinių liekanų datavimas“ pirmo etapo vykdymą. Kaunas, 1990 // PTC B. 312.
Basanavičius J., 1970 - Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970.
Becker U., 1995 - Simbolių žodynas. Vilnius, 1995.
Beresnevičius G., 1995 - Baltų religinės reformos. Vilnius, 1995.
Beresnevičius G., 1991 - Simboliai - sustingę ir judantys // Krantai. 1991. Kovas, p. 2-9.
Bliujienė A., 1995 - Apskriti kabučiai kuršių kultūroje VIII amžiaus pabaigoje - IX amžiuje // Lituanistica. Vilnius, 1995, Nr. 1 (21), p. 39 - 72.
Bliujienė A., 1998 - VIII a. Lamatos moterų ovalūs kiauraraščiai kabučiai ir jų germaniškos paralelės // Lituanistica. Vilnius, 1998, Nr. 2 (34), p. 66 - 87.
Bliujienė A., 1999 - VIII - XI a. kuršių vyrų ir moterų papuošalai - pasaulio modeliai // Archaeologia Lituana. Vilnius, 1999. T. 1.
Butkus D., Sidrys R., Kanarskas J., 1994 - Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno tyrinėjimai 1992 ir 1993 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. P. 138 - 145.
Codex, 1882 - Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lituaniae. 1376 - 1430. Cracoviae, 1882.
Daukantas S., 1995 - Istorija žemaitiška. T. 1-2. Vilnius, 1995.
Gaigalas A., 1992š - Vilniaus žemutinės pilies archeologinių radinių radiokarboninio datavimo datos. Vilnius, 1992 // PTC B. 313.
Gaigalas A., 1999 - Vilniaus Žemutinės pilies geologinis pagrindas ir geomorfologinė aplinka // Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Vilnius, 1999. T. 4, p. 280-288.
Gimbutienė M., 1994 – Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Vilnius, 1994.
Jučas M., 2001 - Krikščionybės kelias į Lietuvą: etapai ir problemos. Vilnius, 2001.
Kazakevičius V., 1993 - Plinkaigalio kapinynas // Lietuvos archeologija. T. 10. Vilnius, 1993.
Kernavė, 2002 - Kernavė – litewska Troja. Warszawa, 2002.
Kitkauskas N., 1989 - Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius, 1989.
Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A., 1961 - Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961.
Kuzavinis K., Savukynas B., 1994 - Vardų kilmės žodynas. Vilnius, 1994.
Lietuvos, 1971 - Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. V., 1971.
Mažeika J., Petrošius R., 1998 - Archeologinių radinių radioanglies amžius // Lietuvos archeologija. Vilnius, 1998. T. 15, p. 473 – 483.
Narbutas T., Lietuvių tautos istorija. Vilnius, 1997. T. 4.
Narbutas T., 1998 - Lietuvių tautos istorija. Vilnius, 1998. T. 1.
Papee F., 1927 - Acta Alexandri. Monumenta Medii Aevi historica res gestas Poloniae illustrantia. Cracoviae, 1927. T. 19.
Poetgen J., 1995 - Europäische Pilgerzeichenforschung. Die Zentrale Pilgerzeichenkarte (PZK) Kurt Kösters in Nürnberg und der Forschungsstand nach 1986. – In Jahrbuch für Glockenkunde, 1995/96. 7/8, p. 195 – 206.
Rimantienė R., 1995 - Lietuva iki Kristaus . Vilnius, 1995.
Steponavičienė D., 1998 - Dar vienas inkunabulas? // Lietuvos istorijos metraštis 1997. Vilnius, 1998, p. 441 - 447.
Steponavičienė D., 2002 - Kai kurie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vilniaus dvaro kultūros aspektai archeologijos duomenimis // Istorija. 2002, LIII, p. 27 – 38.
Steponavičienė D., 2001 - Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų latrinos // Lietuvos pilių archeologija. Klaipėda, 2001, p.184 - 196.
Toporov V. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Rinktinė. Vilnius, 2000.
Urbanavičius V., 1993a - Pałac władców Litwy na Zamku Dolnym w Wilnie / Konteksty. 1993, Nr. 3-4, p. 32 - 33.
Urbanavičius V., 1993b - When was Grand Duke’s Palace Built? // Geochronological and Isotope-Geochemical investigations: (Abstracts of 10th conference of geochronological and isotope-geochemical research in Baltic countries. Vilnius, 1993, October, 4-7 days). Vilnius, 1993, p. 65.
Urbanavičius V., 1999 - Vilniaus Perkūno šventovės klausimu // Iš baltų kultūros istorijos. Vilnius, 1999, p. 19 - 26.
Vijūkas-Kojelavičius A., 1988 - Lietuvos istorija. Vilnius, 1988.
Vilniaus, 1989 - Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Vilnius, 1989. T. 1: 1988 metų tyrimai.
Vilniaus, 1991š - Vilniaus Žemutinės pilies medienos tyrimai: datavimas C 14 metodu. Vilnius, 1991 //. PTC B. 311.
Vilniaus, 1995 - Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Vilnius, 1995. T. 3: 1990 - 1993 metų tyrimai.
Vilniaus, 1999 - Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Vilnius, 1999. T. 4: 1994 - 1995 metų tyrimai.
Vilniaus, 2002 - Vilniaus Katedros lobynas. Albumas. Vilnius, 2002.
Vygandas Marburgietis, 1999 - Naujoji Prūsijos kronika / Vertė R. Jasas; įvadas – R. Trimonienės. Vilnius, 1999.
Zabiela G., 1995 - Lietuvos medinės pilys. – Vilnius, 1995.
Большая, 1986 - Большая иллюстрированная энциклопедия древностей. Прага, 1986.
Гуревич Ф.Д., 1981 - Древний Новогрудок. Ленинград, 1981.
Даркевич В.П., 1966 - Произведения западного художественного ремесла в Восточной Европе (X – XIV в.в.) // Археология СССР. Свод археологических источников. Москва, 1966. Вып. Е 1-57.
Зверуго Я.Г., 1989 - Верхнее Понеманье в IХ-ХIII вв. Минск, 1989.
Колчин Б.А., 1971 - Новгородские древности: Резное дерево // Археология СССР. Свод археологических источников. Москва, 1971. Вып. Е1-55.
Полное собрание русских летописей. Ленинград, 1927. Т. 2: Суздальская летопись.
Рыбаков Б. А., 1948 - Ремесло древней Руси. Москва, 1948.
Хорошкевич А. Л., 1984 - Из истории дворцового делопроизводства конца XV в. Опись приданого великой княжны Елены Ивановны 1495 г. // Советские архивы. 1984 год. Москва, 1984. № 5.
Штыхов Г.В., 1975 - Древний Полоцк. Минск, 1975.

Daiva Steponavičienė


Paganism, christianity and syncretism: facts from the Lower Castle.

Summary

 

At the beginning of the second millennium the settlement of craftsmen in Vilnius valley grew up into the city and the capital of the Grand Duchy of Lithuania. In the 15th century the court of Lithuanian Ruler's was in no way inferior to the other European courts. It was predetermined by the economic growth and tolerance of the authorities to foreigners and people of different religious convictions. That diplomatic position was reflected not only by the historical sources but also by the materials of archeological researches of the Lower Castle.
The administrative and religious power was concentrated in the same hands for a long time, i.e. the Grand Duke at the same time was the senior pagan prophet. Even after the split of the power the reciprocity is obviously noticeable: a prophet used to accompany a duke and advise on war and state governing questions. He was put up at the duke's castle or nearby.
This habit survived even after the baptism of Lithuanian rulers and was transformed into the tradition of building Christian and Orthodox churches.
Paganism was known as the fact from written sources and burial monuments till the middle of the 13th century. It survived in Lithuania (the country was baptized in king's Mindaugas reign in the middle of the 13th century) for the longest time. To observe the baptism and coronation the first stone church – the cathedral was built in Vilnius. Beneath the altar of that church the former pagan credence was hidden on the long narrow protuberant part – the cape, which was stretched to the west from the Upper Castle. After the death of king Mindaugas at the stake of 13th – 14th centuries the ancient pagan religion was put back and flourished as the highest administrative and religious power.

1. Christian attributes

Accepting the christening and the king's crown Mindaugas escaped the war with Livonia and placed Lithuania on the same footing as other European states. He was told by Pope to build a church and was handled with proper religious attributes for Christian rites. The findings from that church were excavated in the eastern part of the territory in the remains of buildings dated from the same century. It was church stuff made from bronze and dated back to the beginning of the 12th – 13th centuries: the part of the censer with the chain, the breaks of the ritual bowl with the engraved sides, the remains of two aquamaniles - two legs of the lions, the parts of candlesticks. The building itself was ornamented with rich interior decoration – tiles, vaulted ceilings, frescos. It had likely belonged to the rich and noble master – the bishop of the cathedral, who must have lived in neighborhood of the ruler.
In the Lower Castle some personal relics of sacral use were also found: crosses, medallions, ornate rings with religious symbols (ex. the Maltese cross), the encolpion ornamented with blue enamel, the pilgrims' symbol, brought from Germany; some of these objects were not completely decorated – obviously, they had been made right on that site.
The decoration of tile stoves with bible subjects in the 15th – 16th centuries demonstrates Christianity's coming into force.
From written sources, i.e. from Grand Duke's Alexander distraint of chattels and real property, we know about plenty relics – candlesticks, bowls, church garments - gifts from bishops, masterpieces of jewelry and textile, which were given to church and kept in the Duke's Treasury.

2. The relics of paganism

Excavating the Lower Castle some findings belonged to pagan rites or reflected the ancient views of the world were discovered. Some of them are found the first time, so their treatment is quite complicated. One of such findings is the small bronze gilded openwork wheel with eight spokes which could have been worn tied to the string. Several similar findings were discovered in Lithuania and treated as small spindles. However, there is a different opinion presented: it is a wheel of Scandinavian Sun's cart rolling in the sky.
One more manufactured article which could hardly have an analogue – a figure bronze binding with the bearded image of an idol, the exclusive sign of power and wisdom of its master.
In the defensive ditch, to the south from the old brick building described above some wooden sticks with the carved bulbs on were found. Such sticks are known in Russia and found in the cultural layer of the 11th – 13th centuries. According to Russian explorers, it is the sign of the nobility or the distinctive mark of the home deity.

3. Vilnius – the religious capital of Baltic tribes

In the later sources and historiography since 13th – 14th centuries Šventaragio valley with Perkūno temple is mentioned. In the 19th century historians presented its measurement which conformed with the archeological excavations at the end of the 19th c. in the place of the ancient Vilnius cathedral. It was discovered that at the end of the 13th c. the stone cathedral after removing the roof and building of bricks the 12 steps stairs was converted into the pagan shrine. The statue of god Perkūnas was placed there and some sacrifices were made.
The Duke-prophet ordered to burn dukes and noblemen in Vilnius despite the fact that they were born and lived in the other place. Another important fact took place after putting back Christianity – the establishment of Perkūno temple in Vilnius. The fact could be explained that after the lost uprising of Prussian tribes in 1270 the most sacred offering place of all Balts lands Ramovė originated in Prussia was removed to Vilnius. In the same place, possibly in the former catholic bishop's palace the senior pagan priest lived.
So, taking all those facts into account, Vilnius can be treated as the religious capital of Balts, which survived till Christianity was brought back.