“Ir žodis tapo kūnu…”

 

Ruduo ypatingai svarbus metas mokslo žmonėms: mokyklų klasės, kaip kasmet, prisipildo moksleivių ir mokytojų, universitetų auditorijos – studentų ir dėstytojų, vasarinius vėjus galvose pakečia gramatikos taisyklės ir matematikos lygtys. Pirmokėliai mokosi raityti pirmąsias raides, pirmakursiai sužino, kuo žalias “fuksas” skiriasi nuo brandaus abituriento, kuriuo jis ką tik buvo…

Šis ruduo svarbus ir tuo, kad tauta vėl teikia mandatus renkamiems į seimą: vieniems – už gražias akis, kitiems – už gražius žodžius, kurių vėliau kažkodėl išsiginama, o visos užrašytos būsimos veiklos programos nugula į stalčius…

Kodėl sugretinau mokslą ir seimą? Todėl, kad ir ten, ir ten raštais ir žodžiais kuriama teisinė valstybė. Seniai žinoma tiesa “yra dokumentas – yra žmogus, nėra dokumento – nėra žmogaus”. Tačiau tai ne visada buvo tiesa, - žodinis laidavimas kadaise buvo žymiai vertesnis už teisinį dokumentą…

Įsivaizduokite barbarų epochos žmogų, naudojantį tam tikrą žemės sklypą. Savininkas neturėjo jokio dokumento, kad tas sklypas priklauso būtent jam, tačiau bet kada iškilus ginčui galėjo pasikviesti liudininkus, patvirtinančius jo teisę į tą žemę, kurią jis, pavyzdžiui, gavo iš pono už karinę tarnybą. Sklypo dydis priklausė nuo to, kiek pretendentas į žemę galėjo apeiti ar apjoti per dieną. Net atsiradus teisiniam žemės perdavimo raštui, juo dar ilgai nebuvo pasitikima, o kaip ir anksčiau tradiciškai buvo įteikiama žemės sauja, velėnos atplaiša ar medžio šaka. Nuosavybės dokumentas imdavo galioti tik padėjus pergamentą ant žemės. Ribas žymėdavo sustatyti ženklinti akmenys, kurie ir dabartiniams tyrinėtojams iki šiol neatskleidė visų savo paslapčių (pav.).

Ženklai-simboliai – giminės ar šeimos, kartais atskiro amens žymenys, virtę herbais, būdavo išraižomi ant žiedo plokštelės (pav.). Tokie žiedai vadinami signetiniais. Žiedų ženklais būdavo “pasirašomi” - anspauduojami dokumentai, laiškai, - signetas atstojo parašą nemokančiam rašyti. Tokius žiedus Europoje ir Lietuvoje XVI a. naudojo bajorai, pirkliai, vėliau - paprasti miestiečiai.

Lietuvos didieji kunigaikščiai “parašui” naudojo spaudus (pav.). Juo padarytas antspaudas vaške būdavo parišamas dailia juostele ar virvele dokumento apačioje (pav.). Tiesa, tekstų patys valdovai nerašydavo, - diktuodavo raštininkams, kurių turėjo ne vieną. Tų laikų supratimu, kunigaikštis privalėjo valdyti kardą, o ne plunksną.

Dvaro raštininkais dažniausiai buvo vienuoliai, mokėję keletą kalbų. Jie turėjo tiksliai surašyti ir išversti tekstą į norimą kalbą. Laiškus rašydavo tos valstybės, į kurią jie būdavo siunčiami, kalba. Antai didžiojo kunigaikščio Vytauto kanceliarijoje dirbo keliolika ar net kelios dešimtys žmonių, mokančių rusų, lotynų, vokiečių, lenkų ir totorių kalbas. Rašto padėjėjus valdovas griežtai prižiūrėdavo, nes buvo pavojus, kad jie galėjo parašyti ne pagal valdovo valią, iškreipti mintį. Už neteisingai raštu perduotą tekstą raštininkai būdavo griežtai baudžiami.

Ankstyvaisias viduramžiais pats pergamento lapas buvo simbolis, todėl jame galėjo išvis nebūti teksto, ir tokiais cartae sine litteris buvo naudojamasi dažnai. Valdovas, norėjęs priversti valdinius paklusti arba perduoti jiems savo įsakymą, galėjo pasiųsti jiems paprastą pergamento lapą arba antspaudą be rašto – tokio valdžios simbolio visiškai pakako. Ilgą laiką žodiniam paliudijimui buvo teikiama pirmenybė palyginti su dokumentu, o atmintimi pasikliaujama noriau, negu rašytiniu tekstu. Vietoj jo kaip informacijos priemonė būdavo pasiunčiami įvairiausi daiktai - kalavijas, ietis, plaktukas, lazda, kėdė, pirštinė, kepurė, raktas ir t.t. Be pragmatinio vaidmens jie taip pat atliko simbolių funkciją ir buvo naudojami teisminėse ir kitose juridinėse procedūrose.

Toks simbolis kurį laiką buvo ir knyga: netgi išsilavinusių, visų pirma dvasininkų, gyvenime knygos lapo su šventuoju tekstu prarijimas arba išgėrimas vyno, kuriuo buvo nuplauti rašmenys, buvo greičiau ne “knyginės kultūros” ženklai, o požymiai kultūros, kurioje knyga buvo paslaptingas, retas ir vertingas sakralinis daiktas.
Raštas ilgai buvo daugumai neįkandamas, net knygų perrašinėtojai dažnai negalėdavo perskaityti kopijuojamo teksto, jie tik stengdavosi kuo tiksliau atkartoti ženklus. Žodinės komunikacijos laikais išmintis buvo perduodama iš lūpų į lūpas, ilgainiui virsdama mitais ir pasakomis, ja dalinosi labiau patyrę, iškalbos nestokojantys, svetimas šalis aplankę žmonės.

Ankstyvaisias viduramžiais buvo paplitusi nuomonė, kad intelektualinė veikla nereikalauja materialinio atpildo. Antai, mokytojai negaudavo atlyginimo, nes protas buvo vertinamas kaip dievo dovana ir todėl ja negalima prekiauti; mokytojui už žinias buvo galima tik duoti dovaną. Tačiau toks požiūris galėjo vyrauti tik laikinai, kol mokslas ir išsilavinimas buvo dvasininkų monopolija. Plečiantis miesto mokykloms, visuomenei reikėjo daugiau mokytų žmonių, ir šis požiūris buvo reviduotas: mokslinės profesijos gavo tokias pačias pilietybės teises, kaip ir kiti amatai. Bet koks užmokestis, gautas pro labore, imtas laikyti teisėtu. Gerai žinioma, kokie populiarūs buvo žymūs universitetų profesoriai: pas juos plaukte plaukė mokiniai iš visų šalių, jų žinios atrodė visa apimančios, jų autoritetu buvo nuolat remiamasi. Priešprieša “išsilavinęs” ir “neišsilavinęs” buvo viena pagrindinių viduramžių kultūros opozicijų.

Gaila, kad jos neliko… Tuomet nereikėtų išsilavinusiam žmogui keisti profesiją, kad keliaklupsčiaudamas prieš bukagalvį viršininką, užsidirbtų duonos kąsnį, arba bėgti ten, kur išsilavinimas vertinamas labiau, ir merdėti iš nostalgijos gimtam kraštui. Tuomet žodį “Mokytojas” vėl galėtume tarti su pagarba ir pasididžiavimu, o vienintelis tikslas taptų siekis jį pralenkti. Žiniomis, o ne vien tik uždarbiu…

Daiva Steponavičienė