PUOTOS LIETUVOS VALDOVO DVARE
GOTIKOS LAIKAIS



Tyrinėjant Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmus, ikirenesansinio laikotarpio kultūriniame sluoksnyje surasta dešimtys tūkstančių indų šukių. Didžiausią jų dalį sudaro keramikiniai buitiniai, kasdieninėms reikmėms – maisto laikymui ir virimui skirti indai: puodai, dubenys, keptuvės ir pan. Tačiau, sprendžiant iš kartu surastų spalvingų, briaunotų, skaidrių it matinių stiklo fragmentų, būta labai prašmatnių indų, naudotų greičiausiai ne kasdien, o ypatingų švenčių proga. Tokios progos – tai svetimų šalių pasiuntinių atvykimas, vestuvės, karinė, diplomatinė pergalė ir pan. Tuomet, susirinkus daugybei garbingų svečių, būdavo keliamos puotos (pav. 1).

Apie puotas ir garbingų asmenų priėmimus XV a. Lietuvos valdovų pilyse žinių išlikę labai nedaug. Tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lankėsi prancūzų keliautojas Žilberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) ir Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis (Ambrosio Contarini). Jie paliko rašytinių duomenų apie Jogailos ir Vytauto bei Kazimiero Jogailaičio dvaro papročius, sutinkant svečius.

Iš keliautojų užrašų susidaro vaizdas apie pagarbą, XV a. rodytą kilmingiems svetimšaliams. Žilberas de Lanua lankęsis Lietuvoje 1413 - 1414 ir 1421 m., rašo, kad “Vytautas, Lietuvos princas, savo krašte laiko garbės dalyku, kad joks svetimtautis, atvykstąs ar pravažiuojąs per tą kraštą, neturėtų jokių išlaidų, nes princas jiems duoda maisto ir saugiai veždina visur, kur jie nori nuvykti minėtame krašte be mokėjimų ir išlaidų” (1).

Pasiuntiniai negalėjo prisistatyti valdovui be tam tikrų ceremonijų, susijusių su jų apsirengimu. Taip buvo perrengtas Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis, atvykęs pas dLk Kazimierą 1474 m. kovo mėn. į Lenkiją, "Lacisia" miestą, kur tuo metu viešėjo valdovas. Kunigaikštis įteikė ambasadoriui juodo damasto rūbus, kuriais jis turėjo apsivilkti vietos papročiu, prisistatydamas karaliui. (2).

1477 m. jis dar kartą atvyko pas dLk Kazimierą Jogailaitį, šįsyk į Trakus. Čia jis buvo deramai sutiktas, apnakvydintas ir kitą dieną pakviestas į pilį. Tą pačią dieną jam buvę įteikti purpuriniai damasto rūbai, papuošti sabalų kailiukais, atsiųstos karališkos rogės, kurias traukė šeši žirgai (3).

Karališkos puotos svečių garbei buvo keliamos ir stacionariose rezidencijose – Vilniuje, Trakuose, Lucke, Gardine, ir laikinose stovyklavietėse medžioklės metu.
Žilberas de Lanua 1414 m. balandžio 7 d., per Velykas, "nuvyko Kališan, kur tuo metu buvo Jogaila, iš Krokuvos atvažiavęs pamedžioti tenykščiuose miškuose. Per aštuonias dienas čionai gausiai vaišinamas, riteris pasigyrė buvęs vieną iškilmingą dieną pakviestas prie karališko stalo ir atsivalgęs labai gražių puikių pietų" (4). Per kitą kelionę - 1421 m. - jis taip pat buvo gražiai sutiktas, pakviestas į medžioklę, apdovanotas. Ir tuomet jam buvo iškelti dveji pietūs "iš šešiasdešimt porų valgių. (…)" (5).

Tos pačios kelionės metu Žilberas de Lanua aplankė ir kunigaikštį Vytautą. "Vytautas ambasadorių taip pat didžiai pagerbęs ir gražiai vaišinęs. Tris kartus kėlęs jam pietus prie savo stalo, kur sėdėjusi pati kunigaikštienė [Julijona] ir "saracėnas" Totorių princas". Būtent dėl totorių princo buvo petiekta į stalą mėsa ir žuvis, nors buvo penktadienis - pasninko diena, kas labai nustebino ambasadorių (6). Iš tos pastabos galime teigti Vytautą buvus pagarbiu ir tolerantišku savo svečių pomėgiams ir papročiams, net jeigu vietinės religinės apeigos prieštaravo paties Lietuvos kunigaikščio įsitikinimams.

Žilberas de Lanua pasakoja, kad per vienus iškilmingus pietus atvykusios pas Vytautą dvi ambasados, - viena iš Didžiojo Novgorodo, kita – iš Pskovo “karalystės” su puikiomis dovanomis. Bučiuodami žemę priešais Vytauto stalą, tie pasiuntiniai paskleidė kiaunių kailių, šilko rūbų, kailinių, iš viso bent šešiasdešimt rūšių (…) (7).
Išvažiuojančiam ambasadoriui Vytautas davęs dvi šilko šiūbas, sabalų kailiais pamuštas, keturis šilko drabužius, ketvertą arklių, keturis savo livrėjos kapiušonus [riteriai turnyruose pasikaišydavo šalmus livrėja - kaspinu - jų damų pamėgtos spalvos], dešimt išsiuvinėtų galvos apdarų, keturias poras rusiškų tasetų, totorišką lanką su saidoku ir strėlomis ir t. t. Neapsiėjo be dovanų ir didžioji kunigaikštienė [Julijona], kuri jam davusi aukso virvę ir didelį totorišką floriną nešioti po kaklu prie šios livrėjos; šimto aukso dukatų ir 25 lazdelių sidabro šimto dukatų vertės Lanua atsisakė ir nepriėmė, nes Vytautas "buvo sudaręs sąjungą su husitais prieš mūsų tikėjimą" (8).

1429 m. Vytautas Didysis savo rezidencijoje Lucko pilyje sukvietė suvažiavimą, į kurį atvyko Jogaila, Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, popiežiaus legatas, Tverės, Riazanės ir kiti rusų sritiniai kunigaikščiai, be to, daugelio vokiečių miestų ir kunigaikščių atstovai, pasiuntiniai. Šis suvažiavimas yra aprašytas Rusų metraščių trumpajame sąvade: "Ir tie karaliai, ir didieji kunigaikščiai, ir pasiuntiniai buvo pas didįjį kunigaikštį 7 savaites jo išlaikomi, o vienai dienai ėjo davinys po tris šimtus statinių midaus, o bergždžių karvių trys šimtai, o avinų ir šernų po tris šimtus" (9). Lietuvos Metraštis tą patį - Lucko - suvažiavimą aprašo taip: "Kai svečiai [Lucko pilyje] viešėjo pas didįjį kunigaikštį Vytautą ir didysis kunigaikštis Vytautas visus juos gausiai vaišino, kasdien vaišėms išeidavo septyni šimtai statinių midaus, neskaitant muskatelio [saldaus desertinio vynuogių vyno su aitroku gėlių kvapu], ir vynų, ir malvazijos, ir įvairių kitų gėrimų: septyni šimtai telyčių, septyni šimtai avinų ir paršų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant įvairios kitos žvėrienos ir daugelio kitų mėsiškų ir naminių patiekalų" (10).

Puotų metu buvo ne tik valgoma ir geriama, bet ir linksminamasi bei šokama. To paties Lucko suvažiavimo metu buvo surengtos didelės ir iškilmingos varžybos-koncertai, kuriuose pasirodė Vytauto muzikantai, Jogailos trimitininkai, Kryžiuočių ordino magistro švilpynininkai ir Lucko miesto muzikantai. Tai buvo iš ankstyvųjų viduramžių paveldėta pilių ir miestų muzikinė pramoginė tradicija (11).

Taigi, LDK dvare vykusius garbingų svečių, užsienio pasiuntinių priėmimus nuolat lydėdavo muzika ir šokiai. Tokiose iškilmėse dalyvaudavo ir būtinas dvaro programų atributas - valdovo juokdarys. Vienas iš jų - Marienburgo ar Karaliaučiaus rūmų dvariškis Henne, kurį 1427 m. Ordino magistras Paulius fon Russdorfas perleido Vytautui, kad šis išdaigomis linksmintų Lietuvos didįjį kunigaikštį (12).

Kitos istorinės žinios, susijusios su karališkomis vaišėmis mus pasiekė iš XV a. II p.: Ambrozius Kontarinis 1474 m. kovo mėn., vykdamas iš Persijos per Maskvą į Italiją, po audiencijos pas Kazimierą Jogailaitį buvo pakviestas pietų, "kurie jam atrodė maždaug itališkai pagaminti ir didžiai gausūs ir skanūs" (13).

1477 m., antrosios kelionės metu, po pusvalandinio pokalbio su karaliumi, Ambrozijus Kontarinis buvo nuvestas į salę, kur buvę paruošti stalai. Pietūs vyko su visomis ceremonijomis: trimitams gaudžiant atvyko Kazimieras su dviem savo sūnumis. "Jie atsisėdę iš dešiniojo šono, iš kairiojo - pirmasis vyskupas ir šalia jo ambasadorius. Tolėliau sėdėjo prie stalų baronai, kokios keturios dešimtys asmenų. Valgius į stalą nešdavę tarnai, irgi pirma trimitams sugaudus, ant didelių tacų, gausiai prikrautų. Tie valgiai buvę patiekiami su peiliu, kaip Venecijoje". Kontarinis pažymėjo, kad jam čia reikėjo išbūti mažne dvi valandas, valdovui vis klausinėjant apie jo keliones (14).

Matyt, pietų trukmė (kelios valandos) buvo vietos rūmų etiketo ypatybė, nes Kontarinis nebuvo pratęs savoje šalyje, o gal ir kituose lankytuose karštuose, taip ilgai sėdėti prie stalo, nebent Rusioje, kur lankėsi pas Kijevo pilies valdovą: "Prie vieno stalo su valdovo broliu vyskupu ir daugybe kitų bajorų jis buvo skaniai ir gausingai viskuo vaišinamas. Pietų metu net tam tikri dainininkai dainavę. Tik nepatiko italui paprotys per ilgai sėdėti prie stalo, nes jis prisivalgęs norėdavo kuo greičiausiai pamiegoti" (15).

Rašytiniai šaltiniai beveik neužsimena apie patiekalus, kuriais būdavo maloninami svečiai, matyt, labiau stebino pati patiekimo ceremonija, lydima trimitų muzikos. Pastebėta, kad čia maistas panašus į Italijoje gaminamą, ir kad atsižvelgiama į šalies, iš kur atvykę pasiuntiniai, maitinimosi papročius, nepaisant vietinių tradicijų.
Pagal Europos viduramžių vaišinimosi tradicijas šalia valdovo iš abiejų pusių turėjo sėdėti kilniausi puotos dalyviai ir garbingiausi svečiai. Tame stalo gale paprastai būdavo sudedami ir gardžiausi valgiai, o kiti svečiai turėjo tenkintis paprastesniais patiekalais (16). Stalo serviravimu ir patiekalų išdėliojimo tvarka bei eiliškumu rūpinosi stalininkas – pareigybė, atsiradusi Lietuvoje kaip tik XV a., į kurią pretenduoti galėjo kilmingiausių didikų vaikai. Valgoma būdavo, rankomis imant suraikytą maistą, patiektą dideliuose padėkluose kartu su peiliu. Maistą smulkindavo raikytojas, o gėrimais rūpinosi taurininkas.

Nuo pat ankstyvosios Vilniaus žemutinės pilies gyvavimo pradžios jos šeimininkai naudojo ne tik vietinius, bet ir importinius stalo indus. Tai - prabangūs stikliniai indai, kurių fragmentų rasta VŽP XIII – XVI a. pr. sluoksniuose. Tai Artimųjų Rytų kilmės ornamentuoto stiklinio indo gabalėlis, datuotinas XIII a. pabaiga – XIV a. I p., rusvo skaidraus stiklinio indo fragmentėlis, datuotinas XIV – XV a. – greičiausiai iš Vakarų kraštų, taip pat skaidraus bespalvio stiklo šukės – to paties laikotarpio indų iš Viduržemio jūros pakrančių kraštuose buvusių stiklo dirbtuvių (17). Iš gotikos laikų – XIV a. pab. - XV a. mus pasiekė fragmentai briaunotų taurių, iš kurių vienos būta skaidrios, pakraštyje puoštos žalia briaunele bei geltonais ir žaliais geometriniais motyvais (pav. 2-3), kitos – matinės, statytos ant riestų kojelių – gyvūno letenėlių (pav. 2-2); trečia buvusi puošta aukso siūlu, kurio likę tik pėdsakai (pav. 2-1). Puošnių stiklinių taurių šukių rasta ir pereinamojo laikotarpio iš gotikos į renesansą sluoksnyje. Tai – mėlyno stiklo, tapyto baltais ir rudais geometriniais-augaliniais ornamentais taurės šukės (pav. 3-3), baltai dažyto skaidraus stiklo taurės fragmentas (pav. 3-2) bei skaidrios stiklinės, tapytos baltomis juostomis ir kiauraraščiu apatinė dalis (pav. 3-1).

Gėrimai būdavo pilstomi ne tik į stiklines, bet ir į auksines ir sidabrines taures (pav.1, 6). Iš tokių taurių gėrė ir karalius Kazimieras Jogailaitis, palikęs savo stalo turtą sūnui Aleksandrui. Jo turto sąraše figūruoja aukso taurė, nusagstyta brangakmeniais ir perlais bei safyrais, taip pat lietuvių darbo aukso taurė, nusagstyta vidutiniško dydžio safyrais ir įvairiose vietose įtvirtintais perlais. Ten pat tarp kitų stalo serviravimui skirtų indų ir įrankių minima dvylika naujų neauksuotų taurelių kasdieniniam naudojimui, šešios sidabrinės paauksuotos taurelės, devynios didelės sidabrinės taurės su Lietuvos herbu, mažas sidabrinis ąsotėlis vynui ant padėklo - asmeninio naudojimo bei sidabriniai ąsočiai su grandinėmis (18), kurie pagal etiketą puotos metu būdavo statomi priešais karalių ir atpažįstami iš grandinėle prie ąsočio prikabinto vienaragio rago gabaliuko (19). Tokiuose ąsočiuose būdavo tiekiams vynas, nors XVI a. lenkų kronikininkas Martynas Bielskis teigia, kad karalius Kazimieras Jogailaitis "buvo blaivininkas, nes jokio gėrimo negėrė, išskyrus vandenį " (20). Beje, svaigių gėrimų negėrė, nekentė girtuoklystės ir nemėgo tuščių pasilinksminimų ir ankstesnis Lietuvos valdovas – Algirdas (21).

Ką iš prabangių auksinių ir krištolinių indų gėrė Lietuvos valdovai ir jų svečiai? Ambrozijus Kontarinis pažymėjo, kad "čionykščiai žmonės vyno neturį, bet dirbą iš medaus tokį gėrimą, kuris svaiginąs pikčiau už vyną", turėdamas galvoje midų. (22). Dar XV a. II p. Lietuvoje vynas buvo tik importuojamas ir gabenamas sausumos prekybos keliais kaip ir pačios brangiausios prekės, tarp kurių buvo ir šiltųjų kraštų prieskoniai. Arkliais vežamas vynas labai pabrangdavo ir galėjo tenkinti tik aukščiausiųjų šalies asmenų poreikius.

Geras vynas buvo tinkama dovana karaliui. Yra duomenų, kad 1416 m. Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas kunigaikštienei Onai, Vytauto žmonai, pasiuntė iš Ragainės gero Reino vyno ir vynuogių (23). Didysis Ordino magistras 1423 m. Reino vynu malonino ir kunigaikštienę Julijoną, antrąją Vytauto žmoną, už ką ji atsidėkodama magistrui pasiuntė aukštą kepurę ir porą pirštinių (24).

Pagrindinis stalo įrankis viduramžiais buvo peilis, kuriuo tik suraikydavo maistą, valgomą rankomis. Toks valgymo būdas buvo priimtinas ir svečiams, nes niekuo nesiskyrė iš kitų Europos šalių vaišinimosi papročių (pav. 6). Lietuvos ikigotikiniame dvare žinomi dviejų tipų peiliai: su iš abiejų pusių užkirsta geležte ir peiliai su kriaunomis – medinėmis ir kaulinėmis, kurios neretai būdavo išraižomos geometriniais motyvais (pav. 4). Peilis – ne tik stalo serviravimo, bet ir virtuvinis, medžioklinis, įvairiems smulkiems darbams naudotas įrankis, o kartu ir – ginklas, jį vyrai ir moterys mėgo nešioti pasikabinę prie diržo puošniose makštyse (pav. 5).
Peilis – vienintelis to laikotarpio stalo įrankis, surastas VŽP, nors yra žinoma, kad viduramžiais naudotas ir kitas stalo įrankis – šaukštas, kuriuo semtas skystas maistas – padažai, užpilai ir pan. DLk Aleksandro turto sąraše minimi 23 sidabriniai šaukštai (25). Šaukštų ir šakučių (pastarasis - tai istoriškai vėliausiai atsiradęs stalo serviruotės atributas, Europoje paplitęs tik XVI a. – 26) nuolaužų – daugiausia rankenėlių – rasta vėlesniuose VŽP sluoksniuose – XVI – XVII a.

Kad ir sunku iš turimų duomenų nustatyti, kokios išvaizdos ir skonio buvo karališki patiekalai, galime apytikriai pasakyti, kokie produktai buvo naudojami jų gaminimui.
Jau buvo minėta, kad Lietuvos valdovo dvare buvo mėgiama mėsa ir žuvis. Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies kultūrinį sluoksnį, rasta daug gyvulių kaulų. Šioje teritorijoje XIV a. pab. - XV a. sluoksnyje rastų naminių gyvulių ir žvėrių kaulų santykis įrodo išaugusį medžioklės mastą ir stambių medžiojamų žvėrių mėsos vartojimą; jų kaulai sudaro net 31 % visų ištirtų gyvulių kaulų, tuo tarpu iš XIII-XIV a. sluoksnyje rastų kaulų net 90-96 % sudaro naminių gyvulių - raguočių ir kiaulių – kaulai (27). Medžioklė - vienas mėgstamiausių valdovų užsiėmimų, į kuriuos, kaip minėta, buvo įtraukiami ir svečiai. Buvo šaudomos laukinės antys, kurapkos, tetervinai, medžiojami stumbrai, briedžiai, šernai, stirnos, kiškiai. Upėse veisėsi lydekos, ešeriai, karšiai, plakiai, šapalai, meknės, aukšlės, strepečiai raudės, kuojos (28), o Neries upėje buvo gaudomos ir lašišos. Visi šie gyviai vienokiu ar kitokiu pavidalu galėjo patekti ant valdovo stalo.

Iš auginamų to meto kultūrų pažymėtini miežiai, avižos, rugiai, grikiai. Maistui be abejo vartojo uogas, grybus, riešutus, kiaušinius. Vienas iš pagrindinių maisto produktų buvo duona ir pyragas. Patiekalai saldinti medumi, nes cukraus dar nepažinota. Neapsieita be importo: Hanzos pirkliai atveždavo silkės ir šviežios jūrinės žuvies, kuri dėl brangumo atsidurdavo tik ant turtingųjų stalo. Iš Olandijos ir Prūsijos būdavo gabenamas sviestas ir sūriai (29). Padažams, be kurių neįsivaizduojamas viduramžių patiekalų gaminimas, buvo naudojamos vietinės prieskoninės žolės ir prieskoniai, atgabenti iš šiltųjų kraštų.

Taigi, istoriniai šaltiniai liudija, o tam neprieštarauja ir daiktiniai šaltiniai - archeologiniai Vilniaus žemutinės pilies radiniai, kad viduramžiais patiekalų gaminimui neapsiribota vien tik vietiniais maisto produktais. Vilniaus Žemutinės pilies archeologiniame sluoksnyje, siekiančiame XV a., surasta maisto liekanų: vyšnių, slyvų, vynuogių kauliukų. Tai įrodo Lietuvos valdovo stalo išskirtinį aprūpinimą egzotiškais valgiais, nes šie vaismedžiai tuo metu Lietuvoje neaugo (30).

Išvados:

Kad ir neturime nė vieno detalaus viduramžių puotos Lietuvos valdovo dvare aprašymo, vis tik turimi duomenys leidžia kalbėti apie ceremonialinį vaišių pobūdį.
Istoriniai šaltiniai ir archeologiniai Vilniaus žemutinės pilies radiniai liudija, kad viduramžiais patiekalų gaminimui neapsiribota vien tik vietiniais maisto produktais. Valdovų stalą pasiekdavo ir importiniai gėrimai, egzotiški vaisiai ir prieskoniai.
Stalo serviravimas buvo prabangus, naudojant indus iš tauriųjų metalų ir stiklo bei krištolo. Pagrindinis stalo įrankis buvo peilis, kuriuo tik suraikydavo maistą, valgomą rankomis. Toks valgymo būdas buvo priimtinas ir svečiams, nes niekuo nesiskyrė iš kitų Europos šalių vaišinimosi papročių.
XV a. LDK buvo viena iš lygiaverčių Europos valstybių, todėl nestebina kultūriniai jos ryšiai su Rytų ir Vakarų kaimynais. Puotos nesibaigdavo gardžių patiekalų ragavimu, bet peraugdavo į tikrą pasilinksminimą su muzikinių kapelų varžybomis, į kurias atvykdavo muzikantai iš Ordino bei Lenkijos karalystės.


ŠALTINIAI IR LITERATŪRA


1. Klimas P. Ghillebert de Lannoy. Dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413-14 ir 1421 metais) // Praeitis. T. 2. - Kaunas, 1933. P. 94 – 157. - P. 116.
2. Klimas P. Ambrosio Contarini Venecijos ambasadorius Lietuvoje (1474-1477) // Praeitis. - T. 2. P. - 171.
3. Ten pat. - P. 176.
4. Klimas P. Ghillebert de Lannoy... - P. 125.
5. Ten pat. - P. 138.
6. Ten pat. – P. 139.
7. Ten pat. - P. 140.
8. Ten pat. - P. 142.
9. Senoji Lietuvos literatūra. Kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. - Vilnius, 1996. - P. 304.
10. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. - Vilnius, 1971. - P. 114; Jurginis J. Lietuvių epas: Didvyriai, karvedžiai, kunigaikščiai. - Kaunas, 1992. - P. 178.
11. Jurkštas V. P. Muzika Vilniaus Žemutinėje pilyje // Kultūros barai. 1990. -Nr. 7-8. - P. 95.
12. Ten pat. - P. 95; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija / Sud. A. Baliulis ir E. Meilus. - Vilnius, 2001. - P. 20.
13. Klimas P. Ambrosio Contarini … - P. 171.
14. Ten pat. - P. 177.
15. Ten pat. - P. 173.
16. Verdon J. Viduramžių malonumai. – Vilnius, 2000 // Versta iš (translated from): Jean Verdon, Le Plaisir au Moyen Age, Paris, 1996. - P. 107.
17. Vilniaus žemutinės pilies rūmai. T. 1. 1988 metų tyrimai. - Vilnius, 1989. - P. 26.
18. Papee Fr. Acta Alexandri. Monumenta Medii Aevi historica res gestas Poloniae illustrantia. - T. 19. - Cracoviae, 1927. - P. 543.
19. Verdon J. Viduramžių … - P. 104.
20. Bielski M. Kronika Polska. T. 16. - Warszawa, 1830. - S. 31-32; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės … - P. 45.
21. Kučinskas A. Kęstutis. - Vilnius, 1988. - P. 198.
22. Klimas P. Ambrosio Contarini … - P. 172.
23. Prochaska A. Codex epistolaris Vitoldi. Ištraukos iš Ordino iždininko išlaidų knygų nuo 1398 iki 1410 m. - P. 365; Jonynas I. Vytauto šeimyna. - Kaunas, 1932. - P. 36.
24. Prochaska A. Codex … - P., 581; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės … - P. 17.
25. Papee Fr. Acta Alexandri… - P. 543.
26. Holčik St. Pribory. – Tatran, 1982. - S. 37.
27. Vilniaus žemutinės pilies … - P. 31.
28. Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Ploto pietryčių kampe 1998 m. [archeologiniai] tyrimai (Perkasa Nr. 4). Ataskaita. MA IIR B. 2889.
29. Vilniaus miesto istorija. - V., 1968. - P. 84-85.
30. Steponavičienė D. Pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m.: [Ataskaita]. Vilnius, 1997. MA II B. 2670.
31. Piekosiński Fr. Rachunki dworu Króla Wladisława Jagiełły i królowej Jadwigi z lat 1388 do 1420. - Kraków, 1896. - S. 156; Jonynas I. Vytauto šeimyna. - Kaunas, 1932. - P. 63.

ILIUSTRACIJOS


1. Karališkoji puota – “Grandes Chroniques de France” (1380 m.) knygos iliustracija. Iš kn.: Die Kunst der Gotik: Architektur. Skulptur. Malerei. - Köln, 1998. S. 393.
2. XIV a. pab. – XV a. stiklinių taurių fragmentai.
3. XV – XVI a. stiklinių indų fragmentai.
4. XIV a. peilis kaulinėmis kriaunomis, puošomis akučių ornamentu.
5. Odinis XIV a. peilio dėklas, puoštas kiauraraščiu pjaustinėjimu.
6. XIV a. stalo serviruotė – Velislavo biblijos (1340 m.) iliustracija. Iš kn.: Die Kunst der Gotik: Architektur. Skulptur. Malerei. - Köln, 1998.

S. 467.