MUZIKINIS GYVENIMAS
VILNIAUS ŽEMUTINĖJE PILYJE

 

XIII a. susiformavo Lietuvos valdovo dvaras. Tai buvo ne tik politinė institucija, ne tik elitinis ekonominis vienetas, bet ir kultūrinis centras, daręs įtaką visai valstybei. Nuo pat egzistavimo pradžios valdovo dvare dirbo ir valdovą linksmino vietiniai ir svetimų šalių muzikantai, be kurių neapsiėjo nei šventės, nei karo žygiai; muzikantų kapelos reprezentavo Lietuvos valdovą, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybę svetur bei dalyvavo pirmuosiuose LDK vietiniuose muzikinių spektaklių - operų - pastatymuose.


Muzika - tai rūmų ceremonialo palydovė, lydėjusi valdovą karo žygiuose, skambėjusi įvairių pagoniškų ir krikščioniškų apeigų metu, tai pat rūmų ceremonijų metu - sutinkant aukštus svečius - kitų šalių valdovus ir jų pasiuntinius.


Kitas muzikos aspektas - pramoginis: buvo grojama šokiams, netgi rengiamos tarptautinės rūmų muzikantų varžytuvės, muzikos instrumentai buvo naudojami medžioklėje privilioti paukščiams, kitokioms rūmų pramogoms.


Ir nors valdovo dvaras nebuvo sėslus - keliavo iš vienos rezidencijos į kitą, apsistodavo tai vienoje, tai kitoje pilyje, vis tik LDK politinė sostinė buvo Vilnius ir todėl muzikinis gyvenimas didžiąja dalimi virė būtent Vilniaus Žemutinėje pilyje (VŽP).


Lietuviškos literatūros šia tema nėra ypatingai daug, joje neretai pasitaiko prieštaringų teiginių, todėl šiame straipsnyje stengtasi ištaisyti kai kuriuos anksčiau pasitaikiusius netikslumus, remiantis naujausių tyrimų duomenimis ir dar nenuginčytais faktais. Kita vertus pateikiamos ir skirtingos kai kurių teorijų versijos.
Didžiausia iki šiol neišspręsta problema – muzikinės terminijos klausimas, liečiantis instrumentarijų: mūsų autorių darbuose senoviniai instrumentai dažnai vadinami ne originaliais, vienam ar kitam istoriniam laikotarpiui būdingais pavadinimais, bet laisvai interpretuojant svetimą, dažniausiai lenkišką tekstą, kuriame taip pat ne visada pateikiami originalūs instrumentų pavadinimai, paimti iš pirminio šaltinio. Todėl stygininkų grupės klaidingai vadinamos smuikininkais, nors smuikas nei gotikos, nei renesanso laikams nebūdingas instrumentas; pūtikai vadinami švilpynininkais, dūdininkais, trimitininkais, net birbynininkais, neįsigilinus, kokiu gi iš tiesų instrumentu šie muzikantai grojo; muzikantų kapelos kai kur vadinamos orkestrais, nors šis terminas irgi žymiai vėlyvesnis už kalbamąjį laikotarpį; giedotojų grupės – atitinkamai – chorais. Ką gi, muzikinė terminologija – ateities muzikologų tyrimo objektas, o šiame straipsnyje, kompiliatyviai naudojantis literatūra, pateikiami tie pavadinimai, kuriuos vartojo vieno ar kito straipsnio ar monografijos autoriai, pateikiant nuorodą.

Iškastiniai muzikos instrumentai.

Kasinėjant archeologijos paminklą beveik nėra tikimybės rasti medinį muzikos instrumentą - būgną, lumzdelį, švilpą, kankles ar smuiko prototipą, iš rašytinių šaltinių ir muzikologų tyrinėjimų žinoma tik, kad jie egzistavo ilgą laiką iki tol, kol buvo aprašyti. Instrumentų nerandama ne tik dėl to, kad jie organinės kilmės, t.y. sunykstantys, bet ir dėl to, kad juos sunku pastebėti tarp gausybės medžio nuolaužų ir drožlių, kurios kartais sudaro ištisą sluoksnį, galbūt skirtą drenuoti žemės paviršių. Tokie yra ir Vilniaus žemutinės pilies archeologiniai sluoksniai.
Kitaip yra su metaliniais, kauliniais ar moliniais muzikos instrumentais. Nors tai - vienetiniai radiniai, vis dėlto jų įvairialypė paskirtis leidžia kalbėti apie Vilniaus žemutinės pilies muzikinį gyvenimą.

Dambreliai (bandūrėlis, vargonėliai) - metaliniai, pagaminti iš geležies instrumentai (1 pav.). Rastųjų VŽP ilgis – iki 5,3 cm, kilpos skersmuo – apie 5 x 1,5 cm. Dambreliai priskirtini prie skambančių idiofonų, naudojant natūralų - burnos - rezonatorių. Tai geležinis pasagos formos ištęstais galais instrumentas su ilgu liežuvėliu, kuris virpinamas, dambrelį prispaudus prie dantų. Melodija išgaunama, keičiant burnos ertmės apimtį.
Į Vakarų Europą dambrelis pateko su germanų kultūra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie instrumentai Lietuvoje labai reti. Jie iki šiol žinomi tik iš pilių - Trakų ir VŽP teritorijos kasinėjimų: jų rasta XIV-XV a. sluoksnyje. Tai leistų spėti šiuos instrumentus buvus to laikotarpio valdovo dvaro muzikinio gyvenimo dalimi. (Vėlesniais laikais šį instrumentą prisitaikė ir kaimo muzikantai). Ant vieno iš VŽP rastų dambrelių, valant rūdis, atidengtas įspaudas – šešialapė gėlytė. Gali būti, kad tai – meistro, gaminusio dambrelį, ženklas.

Molinukai (molio švilpynės). Kasinėjant Vilniaus žemutinę pilį, jų rasta tik keletas fragmentų (2-a pav.). Tai būta rudai glazūruotų keturkojo gyvūno (žirgelio?) pavidalo instrumentų su šonuose padarytomis rezonatoriaus skylutėmis. Radinių ilgis siekia 6 – 8 cm, aukštis – iki 5 cm. Jie rasti XV a. sluoksnyje, tačiau, atrodo, yra visiškai identiški etnografinių laikų molinukams (2-b pav.). Šie instrumentai tradiciškai priskiriami vaikų žaislų kategorijai. Molinukais, padarius atitinkamose vietose skylutes, galima išgauti tris garsus ir sugroti primityvią melodiją.

Ūkas (ūžynė) arba paukščių vilioklis. Vilniaus žemutinėje pilyje, Pietinių vartų bokšto rūsyje (47) rastas kaulinis instrumentas, padarytas iš paukščio kojos kaulo su centre pragręžta skylute (3 pav.). Galima dvejopa jo paskirtis: jis galėjo būti naudojamas medžioklėje paukščiams vilioti, pučiant į skylutę, kitoje pusėje priglaudus natūralią membraną - žolės lapą. Kitaip šis instrumentas skamba, įvėrus virvę. Surišus galus, virvė įsukama, o muzika, primenanti ritminius vėjo gūsius, ūžesį, atsiranda traukant abu virvutės galus. Išgavę šį efektą Naugardo tyrinėtojai, XI-XV a. kultūriniame sluoksnyje rastą panašų instrumentą su viena centrine skyle teigia, jog jis buvo naudojamas pagoniškų ritualų metu (62, p. 68).

Žvangučiai. Vilniaus žemutinėje pilyje XIV - XV a. sluoksnyje yra rasta keletas žalvarinių žvangučių (4 pav.). Archeologinėje literatūroje jie traktuojami kaip papuošalai. Nuo X - XI a. jais puoštos žirgų kamanos. Žmonių įkapėse tuo pat metu jie randami įkabinti į krūtinę puošusias grandinėles, o vėliau, XIV - XV a., ir į kaklo apvaras. Kartais žvangučiai randami ant galvos - greičiausiai buvo naudoti galvos dangai ir plaukams papuošti, jie būdavo kabinami ir prie juostos. (57, p. 21).
Žvangučiai dažniausiai turi kriaušės formą, rečiau esti apvalūs, dažniausiai lieti, su prilituota kilpele pakabinimui. Kai kurie iš jų puošti dviem horizontaliais brūkšniais arba briaunele, juosiančia centrą. Jų dydis įvairuoja nuo 1 iki 3 cm skersmens. Apatinėje dalyje žvangučiai turi kryžinę, rečiau - pailgą, užsibaigiančią skylutėmis, išpjovą-rezonatorių. Į žvangučio vidų paprastai būna įdėtas nedidelis akmenukas, kuris, besidaužydamas į vidinį paviršių, sukelia skambėjimą. Didesniu žvangučiu išgaunamas žemesnis garsas, mažesniu - aukštesnis. Buvo bandyta atsekti žirgų kapuose rastų kamanas puošusių įvairaus dydžio žvangučių harmoninę intervaliką, tačiau bandymai rezultatų nedavė, nes metalas, pabuvęs žemėje koroduojasi, todėl skambesys akivaizdžiai pasikeitęs. Be to, kai kuriuose žvangučiuose jau nebebuvo akmenuko, o nuo jo dydžio taip pat priklauso garso aukštis.


Muzikinis žvangučių aspektas mokslininkams ne kartą kėlė klausimą dėl jų galimo panaudojimo kasdieniniame gyvenime. Antai XVI a. publicistas ir istorikas Jonas Lasickis, aprašinėdamas žemaičių šeimos papročius, pateikė dorovinį žvangučių panaudojimo aspektą: : "Ir vyrai, ir moterys labai aukština dorumą: retai tarp jų pasitaiko žmogžudysčių, vagysčių, paleistuvysčių, ištvirkavimų. Mergaitė, išsitraukusi durklą, veja tą, kas ją kursto į begėdystę. Jai prie juostos kaba du skambučiai, vienas iš priekio, kitas už nugaros. O naktį ji visada vaikšto su žiburiu. Todėl tėvai visada žino, kur yra jų dukra ir ką ji daro" (26, p. 17).


E. Volterio teigimu žvangučiai Lietuvos teritorijoje buvę naudojami, kaip akompanimentas "prie šokių ir visokių apeigų arba ceremonijų vestuvių rėdoje išpildymo ir kitose Senosios Lietuvos ir Žemaičių gyvenimo aplinkybėse", lygiai taip pat, kaip dabar yra Italijoje, Ispanijoje, Japonijoje (60, p. 159-161). Iš tiesų, įvairių ritualinių šokių (pvz. Aukštaitijoje paplitusių šoktinių sutartinių) metu žvangučiai turėjo sustiprinti ir šiaip jau gausybės papuošalų keliamą skambesį (40). Be to, buvo tikima, jog metalo skambesys atbaido piktąsias jėgas. Matyt, tokia maginė reikšmė buvo priskirta žvangučiui, palydint mirusįjį į paskutinę kelionę. Veikiau - mirusiąją, nes vyrų kapuose žvangučių neaptikta.


Tačiau koks gi žvangučių ryšys su valdovais?
Viduramžiais žvangučiai buvo mėgiamas papuošalas įvairiuose Europos kraštuose: XV a. jais būdavo puošiami Vokietijos karalienių diržai (23, tab. 7), bei čekų didikių drabužiai (23, tab. 49). XIV - XV a. Vokietijoje žvangučiais buvo puošiami netgi vyriški drabužiai (23, tab. 75-2).


Buvo užsiminta apie žvangučių radimą žirgų kapuose. Siejant juos su Lietuvos valdovo dvaru, akivaizdu, kad žvangučiai buvo naudojami rūmų pramogoms, siekiant sukelti skambų triukšmą karališkų pasivažinėjimų metu. LDK dvare vykusius garbingų svečių, užsienio pasiuntinių priėmimus nuolat lydėdavo muzika ir šokiai. Tokiose iškilmėse dalyvaudavo ir būtinas dvaro programų atributas - valdovo juokdarys. Jis, beje, tradiciškai vaizduojamas su skambaliukais ant kepurės (5 pav.). Tokie pat žvangučiai rišami prie tamburino, atkeliavusio į Lietuvą XVI a., ir naudojami akompanuojant šokiams.


Žvangučiai - vienintelis daiktiškas karinės-apeiginės muzikos įrodymas: Žąsino kapinyne (Šilalės apskr.) X - XI a. kape rasta raitelių vado lazda su žvangučiais (58). Kadangi pilis - ne kapinynas, lazdos su žvangučiais rasti neįmanoma, tačiau turint galvoje valdovo kariaunos buvimą pilies teritorijoje, galima prielaida ir apie Mindaugo ar Gedimino karinio pulko vado ar dvasininko išskirtinę insigniją. Tuomet vėl tenka atkreipti dėmesį į šio instrumento ritualumą.

Muzikos svarbą Vilniaus žemutinėje pilyje rodo ne tik rastos pačių instrumentų liekanos, bet ir kita archeologinė medžiaga: skirtingų epochų krosnių kokliai, kuriuose pavaizduoti muzikos instrumentai arba jais grojantys muzikantai (51). Čia dominuoja pučiamieji instrumentai: išilginės ir Pano fleitos, trimitai, rageliai (a pav.) ir ragai (b pav.); pastarieji puikuojasi ir ant kilmingiausios lietuvių giminės – Radvilų – herbo (c pav.), kuris taip pat buvo skirtas pilies krosnių puošybai. Rečiau pasitaiko koklių, kuriuose pavaizduoti styginiai instrumentai: liutnia, fidelis, viola ar basetla ir pan. (a pav.). Tokios krosnys buvo vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko stiliaus menių puošmena.

Archeologinė medžiaga nepateikia pilno Lietuvos valdovo dvaro muzikinio gyvenimo vaizdo, tačiau neabejotinai užpildo spragas, trūkstant dokumentinės medžiagos apie ankstyvąjį rūminės muzikos laikotarpį. Sugretinus daiktinius ir rašytinius šaltinius, galima teigti, kad Lietuvos valdovo dvare ir būtent Vilniaus žemutinės pilies rūmuose koncentravosi viduramžių ir renesanso laikotarpio muzikinės kultūros apraiškos.

Rašytiniai šaltiniai apie
Lietuvos valdovų muzikinę aplinką

Istorinių šaltinių, leidžiančių išsamiau aptarti Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijos muzikinį gyvenimą ir papročius, išliko nedaug: tai praktinės ūkinės (iždo sąskaitos), arba laisvalaikio literatūrinės (metraščiai, memuarai, dienoraščiai) veiklos rašytiniai paminklai. Tačiau dėl šių šaltinių fragmentiškumo atkurti dvaro muzikinės kultūros visumą yra keblu. Galimos teorinės prielaidos apie tai, kas įtakojo Lietuvos valdovo dvaro muzikinį stilių. Muzikinėje veikloje dalyvavo talentingi, pastoviai ar laikinai gyvenę rūmuose žmonės, su įvairiomis misijomis lankęsi užsienyje ir ten galėję stebėti dvaro muzikos tradicijas bei ceremonialą. Įtaką darė Vakarų Europos, su kurios šalimis Lietuva palaikė politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius, kultūra, LDK slaviškųjų kraštų muzikinės tradicijos, be abejo - lietuvių liaudies pagoniškosios ritualinės muzikos elementai. Neabejotina valdovų žmonų, atvykusių į Vilnių iš įvairių Rytų ir Vakarų Europos šalių, muzikos estetikos samprata, įsitvirtinusi didžiosios kunigaikštienės dvare.


Gotika. LDK valdovo dvaro muzikinę charakteristiką vertėtų chronologiškai pradėti nuo Mindaugo (valdė 1236 - 1263), suvienijusio Lietuvą ir sukūrusio didžiojo kunigaikščio, o nuo 1253 m. - karaliaus dvarą su jai derančia reprezentacine atributika. Deja, šiuo klausimu rašytinių duomenų nėra, kaip nėra ir liudijimų apie vėlesnių Lietuvos kunigaikščių - Treniotos (1263 - 1264), Vaišelgos (Vaišvilko) (1264 - 1267), Švarno (1267 - 1269), Traidenio (1270 - 1282), Pukivero-Butvydo (1282 - 1294), Vytenio (1296 - 1316) dvarų muziką (šis laikotarpis apima 80 metų). Pagal to meto tradicijų kodeksą, muzikologo Vytauto Povilo Jurkšto teigimu, rūmuose turėjo būti ceremonialinės bei pramoginės paskirties, taip vadinamos karinės muzikos ansambliai (orkestrai arba kapelos), turėję dvejopą paskirtį, nes muzikuojama buvo ne tik rūmuose, bet ir mūšio lauke (17, Nr. 7-8, p. 93). Tuo pat metu, kaip teigia muzikologė Jūratė Trilupaitienė, jau egzistavo rūmų ir dvarų dainininkai, šlovinę valdovų žygius, nuopelnus ir drąsą. Jos nuomone, tai nebuvo liaudies dainininkai, o dainiai ar vaidilos, gretintini su Vakarų Europos menestreliais, meisterzingeriais (. Tai buvusi žodinė kūryba, plitusi tradiciniu keliu ir išnykusi, nespėjus užrašyti (53, p. 57-58).


Išlikę šaltiniai taip pat beveik nieko nemini ir apie vėlesnių pagoniškų kunigaikščių - Gedimino sūnų - Jaunučio (1341 - 1345), Algirdo (1345 - 1377) ir Kęstučio (1345 - 1382) dvarų muzikinę aplinką. Žinoma tik tiek, kad Algirdas ir Kęstutis po mirties buvo sudeginti ir palaidoti pagal to meto tradicines lietuvių apeigas su sakraliniais apgiedojimais, skambant kariniams trimitams (17, Nr. 7-8, p. 94).


Ankstyviausios rašytinės žinios apie viduramžių pilių muziką mus pasiekė iš XIV a. Lenkų istoriko Jano Dlugošo (1415-1480) "Lenkijos istorijoje" pateikta žinia apie dLk Gedimino dukterį Aldoną (1310-1339) nušviečia jos aplinkos dvasinę kultūrą. Aldona, po krikšto priėmusi Onos vardą, buvo Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo žmona. J. Dlugošas pasakoja, kad karalienė Ona buvo "moteris garbinga, su vyru ir karaliumi gyvenusi santaikoje, žmonėms pamaldiems ir neturtingiems maloni ir labdaringa, bet pasaulietiniams šokiams, žaidimams ir linksmybėms pernelyg atsidavusi. Kadangi prie tų tuštybių pagoniškuose savo tėvų namuose buvo pripratusi, anaiptol neatsižadėjo jų, priėmusi krikščioniškąjį tikėjimą. O kai karalius Kazimieras ne tiek pritardavo, kiek būdavo tam abejingas, paprastai ją, jojančią ar važiuojančią, lydėdavo būgnai, švilpynės ir smuikai" ("tympana, sambucae, fiolae") (10, p. 194; 11, p. 32-33; 16). Tikėtina, kad šiuos muzikantus Aldona tekėdama išsivežė iš Lietuvos. Ir nors minėtais pavadinimais senuosiuose dokumentuose buvo įvardijami skirtingi instrumentai ar jų grupės, neatmestina tikimybė, jog tai - lietuvių liaudies instrumentai, kurių pagalba katalikiškoje aplinkoje laikyta pagoniška muzika prasiskverbė į Vavelio rūmų aplinką (54, p. 31).


Iš Lietuvos atsivežtas muzikines tradicijas puoselėjo ir Kęstučio duktė Danutė Ona (mirusi 1448 m.), Mozūrijos kunigaikščio Jonušo I žmona. Savo rezidencijoje Čerske, vėliau - Varšuvoje ji laikė rūmų instrumentalistų ansamblį, kuris nuolat būdavo kunigaikštienės palydoje. Taip pat pažymėtina, kad dLk Algirdo ir Julijonos duktė Aleksandra (mirusi 1434 m.), ištekėjusi už Mozūrijos kunigaikščio Ziemovito, savo dvare laikė švilpynininkų ansamblį. Instrumentinė kapela veikė ir jos sesers Vilheldos Kotrynos, Maklenburgo kunigaikščio Jono Albrechto I žmonos, dvare (17, Nr. 7-8, p. 94).


Kad ir neigiamą atspalvį turinti, J. Dlugošo žinia leidžia susidaryti vaizdą apie dLk Gedimino pagoniškame dvare egzistavusias muzikavimo tradicijas. Galbūt jau tuomet kunigaikštis turėjo pastovią muzikantų grupę. Kas ją sudarė - vietiniai ar svetimšaliai muzikantai - sunku pasakyti, juk kaip tik tuo laiku (1323 m.) Gediminas rašė laiškus į Europos valstybes, kviesdamas įvairius amatininkus ir šiaip reikalingus šaliai žmones, tikėdamasis pakelti ekonominį ir kultūrinį šalies lygį ir prilyginti pagonišką Lietuvą krikščioniškoms valstybėms. Kartu su amatininkais, žinoma, vyko į Lietuvą ir muzikantai, atsinešdami ir savo instrumentus. Vieni iš tokių atvežtinių instrumentų - minėtieji dambreliai.


Sudėtingos konstrukcijos muzikos instrumentai buvo retenybė, todėl - brangūs, tinkami dovanoti net valdovui. Antai Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas 1408 m. aukštai vertindamas kunigaikštienės Onos, dLk Vytauto žmonos, politinį vaidmenį Lietuvoje ir tikėdamasis jos palankumo, pasiuntė jai muzikinius instrumentus - klavikordą (clavicordium) - vieną iš fortepiono prototipų, ir portatyvą (portativum) - nešiojamus kelių vamzdelių vargonus be pedalų (7 pav.), už kuriuos Marienburgo instrumentų meistrams buvo sumokėtos 6 markės (39, p. 972; 12, p. 36; 17, Nr. 7-8, p. 95; 15, p.10). Iš to galima susidaryti vaizdą, kad kunigaikštienė Ona mėgo ir vertino muziką (o gal - išmanė ir pati muzikavo?), antraip, atsižvelgiant į jos pomėgius ir siekiant juos patenkinti, būtų pasiųstos kitokios dovanos. (Beje, net XVIII a. klavikordai, portatyvai ir taip pat nuo XV a. žinomi spinetai (klavikordo rūšis, klavesino prototipas - 25) - moterišku laikomi klavišiniai instrumentai - buvo labai brangūs, prieinami tik labai pasiturintiems miestiečiams, troškusiems savo namų interjerui suteikti ypatingo savitumo). Be to, šis klavišinių instrumentų paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose yra ne tik pirmasis jų paminėjimas Lietuvoje ar vokiečių žemėse: tai ankstyviausias klavikordo paminėjimas Europoje (54, p. 32), o tai dar labiau paryškina dovanomis išreikšto dėmesio ypatingumą ir politinį kontekstą.


Dar vienas dokumentinis muzikinio mechanizmo paminėjimas yra užfiksuotas 1506 m. sudarytame dLk Aleksandro brangenybių rejestre, kur tarp kitų prabangių indų minimi du muzikiniai bokalai (arba dubenys – pelves – lot.) ir du ąsočiai (lagoenae – lot.), taip pat turintys muzikinį mechanizmą (36, p. 540-546). Iš to paties laikotarpio šios rūšies dirbinių VŽP randama tik šukių pavidalu - vokiškos keramikos fragmentai, alavinis bokalo dangtis (47), tačiau nėra surasta nė vieno muzikinio mechanizmo, juolab susijusio su valdovo stalo serviravimu…


J. Dlugošo pateikti duomenys leidžia daryti prielaidą apie tai, jog pagoniškoje Lietuvoje valdovas ir tauta buvo nedaloma visuma (tą, beje, visą laiką tvirtino XIX a. romantikai). Tai atsispindi tik nuotrupomis išlikusioje to meto lietuvių dainuojamojoje tautosakoje, kuri šiuo atveju galėtų pasitarnauti, kaip šaltinis, nušviečiantis šią vienovę, ir neprieštaraujantis aptariamai temai - muzikai. Mes neturime išlikusių epinių pasakojimų apie kunigaikščių žygdarbius, užrašytų ir dainuotų juos lydėjusių dainininkų, tačiau liaudyje išlikusiose sutartinėse užfiksuoti viduramžių kariniai įvykiai. Šie muzikiniai poetiniai tekstai persunkti gailesčiu dėl iškirstos kunigaikščio kariaunos bei "išpiltos pilelės" (suniokotos pilies). Pats kunigaikštis taip pat apgailestaudamas konstatuoja "Aš pilelę supilsiu dvejais-trejais meteliais, o karelių neb'užauginsiu nė dešimtis metelių" ("Ko tujei, kunigėli, sudaičio", 27, p. 692).


Rašytiniai šaltiniai taip pat ne kartą yra pateikę žinias apie liaudies pagarbą didžiajam kunigaikščiui. Antai pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius mozūras Motiejus Strijkovskis (1547 - 1586) "Kronikoje" (1582) pažymi, kad "žmonės, sutikdami Vilniuje grįžtantį Algirdą [pasiuntusį Maskvos dk Dmitrijui Ivanovičiui Donskojui velykinį - raudoną (ugninį) - kiaušinį], dainavo išreikšdami dėkingumą ir džiaugsmą didžiajam kunigaikščiui" (24; 11, p. 111-112). Arba štai kita jo žinia: "Po to, kai Algirdas su žmona iš Vitebsko vyko į Vilnių, jo pasitikti išėjo visi žmonės pagonišku papročiu rankomis plodami ir "Lado! Lado!" dainuodami, reikšdami dėkingumą ir džiaugsmą savo didžiajam kunigaikščiui su pergale (…) grįžtančiam į sostinę. Ten pat meldėsi ir aukojo savo dievams šventose ugniavietėse…" (11, p. 119). M. Strijkovskis, o taip pat ir Lietuvos metraštis (Bychovco kronika) mini lietuvius šlovinus ir kitą kunigaikštį - Jogailą po jo 1384 m. žygio į Mozoviją: "Vilniečiai, išėję su žmonomis ir vaikais už miesto, pasitinka didįjį kunigaikštį Jogailą, senu pagonišku papročiu dainuodami ir plodami rankomis, šlovindami didįjį kunigaikštį, kad laimėjo tokią pergalę" (24; 29; 11, p. 119).


Liaudis ne tik džiaugėsi kunigaikščių pergalėmis, bet ir liūdėjo jų netekę. Iš XV a. vidurio mus pasiekė žinia apie dainą kurioje buvo apdainuojamas dLk Žygimanto Kęstutaičio nužudymas 1440 m. Tokią dainą buvus tvirtina lenkų istorikas, geografas Motiejus Miechovita (1457-1523) knygoje "Lenkijos kronika": "Apie tai, kaip drąsūs Rusijos kunigaikščiai nužudė Lietuvos kunigaikštį Zigmantą, lietuviai iki mano amžiaus giedojo gedulingą giesmę" (31; 11, p. 34).


Ne tik lietuvių pilyse dainavo pripažinti liaudies dainiai: istorikas Simonas Daukantas (1793 - 1864) "Dainėse žemaičių" (1848) ir "Istorijoje žemaitiškoje" (1893) pateikia įdomią žinią apie XIV a. vidurio prūsų-lietuvių dainių Rykselį, kuris 1351 m. dainavo vokiečių magistro puotoje (pav.): "Rykselis, dainininkas nuo Parusio gimimo, pasitikęs Marienburgo pilyj, tyčiomis atėjęs ar pakviestas ant keltuvių Kniprodės, didžiojo vokiečių mistro, girdėdamas jis toje skalsingoj puotoj daug dainininkų vokiečių ir regėdamas, jog nė vienas tarp jų negali su juo lygintis, lūgojęs būk vyresnybės, idant leistų jį svečiams savotiškai padainuoti (…). Pazvalijus Rykselis būk ryliojęs savo dainoje veikalus kokio tenai lietuvių vyčio ar didžio kariautojo, Vaidevučiu vadinamo (5, p. 658; 11, p. 41). (…). Taip tenai jis savo daina svečiams įtikęs, jog Vindrich [Kniprodė] dovanojęs jam už tą aukso kaušą. Pasigailęs, įsmilęs tokia dovana ir atsiminęs senovės savo aukso amžių, dainius-perkrikštas, lietuvis Rykselis (…) dainavo veikalus Viteuto [Vytauto?] svečiams" (4, p. 78; 11, p. 41). Nors ši S. Daukanto pateikta žinia turi abejojimo atspalvį ("būk ryliojęs"), vis tik tokia galimybė neatmestina.


Visos šios žinios leidžia teigti, jog Lietuvos valdovų rūmuose, bent jau ankstyvosios gotikos laikais, nebuvo ignoruojama liaudies muzika, o atvirkščiai: kažin ar egzistavo pagonių valstybėje kitokia muzika - svetima lietuvių kultūrai.


Įvedus krikščionybę, situacija pamažu ėmė keistis. Muzikologės J. Trilupaitienės teigimu, karaliaus Mindaugo krikštas buvo palydėtas grigališkojo choralo giesmėmis, kuriomis turėjo būti paremta katalikiškos kultūros sklaida (54, p. 30).
Muzikologas V. P. Jurkštas pateikia žinių iš dLk Algirdo sūnaus Jogailos (1377 - 1401) ir kunigaikščio Kęstučio sūnaus Vytauto (1404 - 1430) dvarų muzikinę aplinką. Jis teigia Jogailą Vilniuje turėjus dvaro ansamblį, kurį sudarė rusinai (pats Jogaila motinos Julijonos įtakoje buvo auklėtas Bizantiškos kultūros dvasia) instrumentalistai - švilpynininkai, bandūrinininkai ir būgnininkai. Išvykdamas iš Vilniaus į Krokuvą, kur 1386 m. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, kartu išsivežė visą lietuviškąjį dvarą, taip pat ir muzikantus, kurie sudarė Vavelio rezidencijos kapelos branduolį. Retkarčiais savo švilpynininkus ir būgnininkus jis siųsdavo į Lietuvą, kur jie grodavo pusbrolio Vytauto dvare (17, Nr. 7-8, p. 94).


Kunigaikščio Vytauto muzikinė aplinka skyrėsi nuo pusbrolio: Nikono arba Patriarcho metraštyje kalbama, kad kai Vytautas 1395 m. puolė Smolenską, jo "švilpynininkai grojo pagal savo lietuvišką paprotį". Vytautas buvo susipažinęs ir su vokiečių dvaro muzikinėmis tradicijomis. Sudėtingo politinio žaidimo sąlygomis 1384 m. gyvendamas kryžiuočių ordino valdose, jis turėjo progos iš arčiau susipažinti su ordino magistro Konrado Zoellnerio Rotensteino (1382-1390) rezidencijos Marienburge muzikine kultūra. Šie įspūdžiai davė akstiną kurti muzikinę reprezentaciją ir LDK dvare. Vytauto rūmų kapelą sudarė daugiausia vietiniai profesionalūs ir pusiauprofesionalūs (liaudies) muzikantai. Į jų gretas kartais įsijungdavo iš Krokuvos Jogailos siunčiami muzikantai (1393 m. į Vilnių atvyko švilpynininkai Aulas ir Nespecha ir trimitininkas Binča, kelionei gavę po 2 grivinas), ir iš Marienburgo atvažiuojantys instrumentalistai (1406 m. atvyko švilpynininkas Pasternakas su savo mokiniais, gavęs 1 markę atlyginimo) (15; 17, Nr. 7-8, p. 95).


Apskritai, tokie pasikeitimai muzikantais, pagal tos epochos papročius, buvo įprasti, gana gyvi ir judrūs. Vytauto švilpynininkų ansamblis pasirodydavo ir už didžiojo kunigaikščio dvaro ribų: 1399, 1404, 1405 ir 1406 m. jis viešėjo Marienburge ir buvo gana dosniai atlygintas pinigais. Be to, 1404 m. švilpynininkams išmokėtos 6 markės iš Ordino magistro iždo gero uosio medienai įsigyti. Į ilgesnes keliones išvažiuodavo ir atskiri kapelos muzikantai: 1429 m. vienas švilpynininkas lankėsi Nordlingene, o 1430 m. - Regensburge (17, Nr. 7-8, p. 95).


LDK dvare vykusius garbingų svečių, užsienio pasiuntinių priėmimus nuolat lydėdavo muzika ir šokiai. Tokiose iškilmėse dalyvaudavo ir būtinas dvaro programų atributas - valdovo juokdarys (5 pav.). Vienas iš jų - Marienburgo ar Karaliaučiaus rūmų dvariškis Henne, kurį 1427 m. Ordino magistras Paulius fon Russdorfas perleido Vytautui, kad šis išdaigomis linksmintų Lietuvos didįjį kunigaikštį (17, Nr. 7-8, p. 95; 28, p. 20).


1429 m. Vytautas Didysis savo rezidencijoje Lucko pilyje sukvietė suvažiavimą, į kurį atvyko Jogaila, Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, popiežiaus legatas, Tverės, Riazanės ir kiti rusų sritiniai kunigaikščiai, be to, daugelio vokiečių miestų ir kunigaikščių atstovai, pasiuntiniai. Buvo surengtos didelės ir iškilmingos varžybos-koncertai, kuriuose pasirodė Vytauto muzikantai, Jogailos trimitininkai, Kryžiuočių ordino magistro švilpynininkai ir Lucko miesto muzikantai. Tai buvo iš ankstyvųjų viduramžių paveldėta pilių ir miestų muzikinė pramoginė tradicija (17, Nr. 7-8, p. 95).


Išlikusiomis žiniomis, jau XV a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas savo pajamų dalį skirdavo giedotojams išlaikyti. Be katedros, prie kurios buvo 24-ų diskantistų grupė, giedotojus ruošiančios mokyklos buvo įsteigtos ir prie šv. Jono bei kitų Vilniaus bažnyčių (7, p. 16).


1430 m., mirus kunigaikščiui Vytautui, į sostą sėdo dLk Algirdo sūnus Švitrigaila (valdė iki 1432 m.), garsėjęs kaip didelis iškilmių, pramogų ir muzikos mėgėjas. Kovodamas su Vytautu, Švitrigaila ne kartą lankėsi Kryžiuočių ordino Marijenburgo pilyje (1393, 1402-1404 m.), kurios sąskaitų įrašai liudija, kad jis turėjo savo dvaro kapelą. Pavyzdžiui, 1402 m. liepos 9 d. jo muzikantui buvo sumokėti 8 čekiški grašiai (12 markių), 1404 m. spalio mėnesį muzikantui Juškai - 2 markės 1 skatikas ir t.t. Švitrigailos muzikantai buvo jo rezidencijose Vitebske, Oleske, netoli Lvovo, Ašmenoje, Podolės Černigove. Gavęs LDK sostą, jis persikėlė į Vilnių; tuo metu, matyt, buvo perkelta ir jo kapela (17, Nr. 9, p. 67-68).


Daugiau kaip pusšimtį metų Lietuvą valdė Jogailos ir Alšėnų kunigaikštytės Sofijos sūnus Kazimieras Jogailaitis (1440-1492). Nors 1445 m. jis gavo ir Lenkijos karūną, dažniau gyveno Vilniuje ir Trakuose. Istoriografijoje nepagrįstai yra teigiama, jog Kazimieras Jogailaitis XV a. Trakų pilyje turėjęs 80-ties muzikantų orkestrą (7, p. 17); tik neaišku, kaip tiek daug muzikantų galėjo tilpti Trakų pilies menėje, jau nekalbant apie klausytojus… Muzikologas V. P. Jurkštas pažymėjo dLk Kazimiero Jogailaičio kapelos mobilumą ir savotišką populiarumą Vakarų Europoje: 1447 m. Cvikau miesto sąskaitų knygose įrašyta, kad valdovo tarnams ir muzikantams sumokėta 10 grašių, 1448 m. kapelininkai Insbruke "papuošė kunigaikščio vestuves", 1486 m. grojo Hamburge. Ryšius su Burgundijos dvaru - vienu žymiausių vėlyvųjų viduramžių centru - liudija 1459 m. burgundų kunigaikščio Pilypo Gerojo rekomendacinis laiškas, duotas Kazimiero kapelon sugrįžtančiam dainininkui (tenoristui) Steponui, kuris ten tobulinosi, o gal ir koncertavo (17, Nr. 9, p. 69).


DLk Kazimiero žmona Elžbieta Austrijietė (1436-1505) buvo aistringa muzikos gerbėja, meną laikiusi svarbia vaikų auklėjimo priemone. Šios karališkos šeimos dvaras garsėjo savo muzikiniais ritualais. Vieną iš tokių ritualų aprašė Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis, viešėjęs karališkoje Trakų pilyje 1477 m. Jį valdovas pakvietė pusryčių į pokylių salę, kur buvo padengti stalai ir susirinkę daug svečių. Netrukus salėje pasirodė Kazimieras su sūnumis - 16-mečiu Aleksandru ir 11-mečiu Žygimantu. Jų priešakyje "su karališku spindesiu" ėjo daugybė grojančių trimitininkų (17, Nr. 9, p. 69). Tarnai patiekalus nešiojo ant padėklų ir, atnešus naują patiekalą, trimitininkai išeidavo į priekį ir sutrimituodavo (21).


Tokiomis sąlygomis išaugę, Kazimiero vaikai taip pat savo rezidencijose steigė ir globojo muzikantų kapelas: Vladislovas (1456-1516) - Čekijos ir Vengrijos karalius - išlaikė Prahos karališkųjų trimitininkų ansamblį, Lenkijos karalius Jonas Albrechtas (1492-1501) Krokuvos rezidencijoje įkūrė karinį karališkąjį pučiamųjų instrumentų ansamblį, turėjo vokalinę kapelą bei instrumentalistų solistų grupę, Frydrichas Jogailaitis (1468-1503) - Krokuvos ir Gniezno vyskupas - turėjo trimitininkų ansamblį Krokuvoje, dvaro kapelas globojo dLk Aleksandras ir Žygimantas II, pramintas Senuoju. Dukterys nuo savo brolių irgi neatsiliko: Jadvyga (1457-1502), ištekėjusi už Bavarijos kunigaikščio Georgo, savo Landshuto rezidencijoje turėjo švilpynininkų ir trimitininkų ansamblius, Ona (1476-1503), Vakarų Pamario kunigaikščio Boguslavo III Didžiojo žmona, Šcecino rūmuose išlaikė dvaro kantorijos 24 berniukų chorą, trimitininkų ir smuikininkų ansamblius (17, Nr. 9, p. 69).


1492 m. LDK valdovu buvo išrinktas ketvirtasis Kazimiero sūnus Aleksandras (1492-1506). Jis, su žmona Elena gyvendamas Žemutinėje pilyje, išlaikė nemažą būrį muzikų - vokalistų ir instrumentalistų. Rūmų ceremonialinę karinę muziką atlikdavo kapela, sudaryta iš šešių ar septynių pūtikų ir būgnininko - timpanisto. Kapelai vadovavo Janas Bojarzynas. Dvare buvo ir solistų - du liutnininkai, arfininkas, vargonininkas, keturi stygininkai. Dvaro vokalinei kapelai ir bažnytinių giedotojų - presbiterių grupei vadovavo vienas garsiausių XV a. vokiečių kompozitorių - mišių, motetų ir giesmių autorius Heinrichas Finkas (1444 ar 1445 - 1527), dar dLk Kazimiero priimtas į dvarą kaip dainininkas-sopranistas. Jis buvo labai vertinamas, pagarbiai tituluojamas "Magister Henricus senior cantor" ir gaudavo didžiausią atlyginimą. Dvare 1498-1500 m. dirbo ir kitas žymus kompozitorius - Kasparas Čeisas, kilęs iš Bohemijos. Kaip rodo iždo sąskaitų knygos, muzikantų kapelos buvo ir kituose LDK miestuose - Gardine, Nemirove, Melnike, Lietuvos Brastoje (17, Nr. 9, p. 70).


Kaip matome iš pateiktų aprašų, ypatingas vaidmuo rūmų ceremonialinėje muzikoje teko trimitams - kariniams bei signaliniams instrumentams (8 pav.), kuriems naudoti reikėjo gauti specialią privilegiją. Trimitininkai net iki XVIII a. dalyvaudavo įvairiose iškilmėse, aukšto rango asmenų sutikimuose. Antai 1759 m. gruodžio 6 d. Lietuvos-Lenkijos valdovo Augusto III (1733 – 1763) sūnus Karolis, vykdamas iš Jelgavos į Varšuvą, užsuko į Vilnių. Paneriuose jį pasitiko apie 300 raitų Vilniaus pirklių, kurie sudarė du ginkluotus būrius. Po sveikinimų Karolis persėdo į LDK etmono Mykolo Kazimiero Radvilos atsiųstą paradinę karietą. Priekyje jojo miesto trimitininkai, priešais karietą - Vilniaus vaivadijos atstovai bei karališkieji dvariškiai, kolonos gale - kitas pirklių būrys su papuoštais būgnais, vėliava ir savais trimitininkais (45, p. 51).


Kad ir neturime duomenų apie viduramžių karališkojo dvaro muzikantų atliekamą repertuarą, stilistinę bei žanrinę charakteristiką, galime konstatuoti, jog valdovo dvare puoselėta meninė muzikinė veikla buvo pajungta ne tik oficialiai reprezentacijai, iškilmėms, bet ir viešai bei privačiai laisvalaikio pramogai. Lietuvos valdovo dvaro muzikos kultūra turėjo būti aukšto lygio, kad galėtų deramai reprezentuoti tokios galingos valstybės, kokia tuomet buvo LDK, valdovo autoritetą ir prestižą.


Renesansas. Renesansiniai valdovų rūmai, ypač valdant Žygimantui Augustui, pasižymėjo nesibaigiančiomis puotomis ir riterių turnyrais, kuriuos jis rengdavo mylimos žmonos Barboros garbei, norėdamas atitraukti jos dėmesį nuo su vedybomis susijusių politinių nesklandumų bei palengvinti būtį, įgavus naują - karalienės - statusą. Mėgta buvo ir muzika, globoti muzikantai. Apie tai liudija 1546 m. kunigaikščio dvaro iždo valdytojo sąskaitos: "Visų pirma sausio 3 dieną berniukams giesmininkams, giedojusiems jo didenybei, kalėdinės pašalpos 2 auksinai… Gegužės 1 dieną Jurkui trimitininkui, vedančiam žmoną, iš malonės vestuvėms, 9 auksinai… Liepos 19 dieną Andriui, pono Trakų vaivados citrininkui, giedojusiam kaimietiškas raudas, iš malonės daviau 1 lietuvišką auksiną… Lapkričio 18 dieną citros geležinėms dalims per muziką Jurkų [daviau 1 lietuvišką auksiną]" (30). 1948 m. balandžio 26 d. taip pat pažymėtos išlaidos kapelos stygininkams (41, p. 272).


Šios žinios leidžia suprasti, kad renesansiniuose valdovų rūmuose buvo išlaikomi rūmų muzikantai, sprendžiant iš pavardžių – Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, tarp kurių būta ir lietuvių. Atliekama buvo ne tik religinė (minėtos Kalėdų giesmės), bet ir pasaulietinė, o kas ypač įdomu - liaudies muzika. Taigi, kaip rašė istorikas Juozas Jurginis, humanistai aukštino antikinę kultūrą su jos graikų ir lotynų kalbomis, stabmeldžių religija ir papročiais, todėl į visa, kas Lietuvoje buvo laikoma pagoniška, jie žiūrėjo pagarbiai (13, p. 60). O juk dLk Žygimantas Augustas irgi buvo auklėtas humanizmo dvasia…


Apie muzikinį gyvenimą XVI a. Lietuvos valdovo dvare duomenų pateikia muzikologas V. P. Jurkštas, remdamasis XVI a. prancūzų keliautojo Levasje įspūdžiais. Tradiciškai diduomenės rūmų kapelų koncertus pradėdavo smuikai, "po jų atsiliepdavo obojai, valtornos ir triūbos, skambančios pakaitomis su berniukų chorais, dainuojančiais liaudies dainas" (17, Nr. 9).


Kaip jau buvo minėta, dLk Žygimantas Augustas turėjo ir rūmų kapelą, sudarytą iš profesionalių muzikantų (jis, beje, įkūrė karališką kapelą ir Gardine, kurią XVII a. pradžioje sudarė penkiolika muzikantų, tarp jų - timpanistas iš Kauno, vardu Motiejus, anksčiau muzikavęs Vilniaus karališkoje kapeloje). Yra žinoma, kad Vilniaus kanauninkas Jonas Viržbovsks (1547) prie karaliaus Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto buvo jos vadovas (1540-1569) ir giedotojas. Šioje kapeloje tuo pat metu giedojo Klimekas, vėliau tapęs Valkininkų klebonu, giedotojas Steponas iš Vilniaus (apie 1550 m.). 1547 m. Vilniaus rūmų kapelos sudėtis buvo tokia: 5 liutnininkai, 7 pūtikai, 1 arfininkas (22, p. 325-329; 56, p. 5). Žygimanto Augusto dvare dirbo muzikantai ir kompozitoriai Vaclovas Šamotulietis (1547 m.), garsus liutnininkas Valentinas Bakfarkas (1549 m.), jo mokinys Kristupas Klabonas, vėliau tarnavęs Stepono Batoro ir Zigmanto Vazos muziku (44, p. 12-16). Karališkoje kapeloje buvo ugdomi muzikantai, kurie vėliau papildė kitų - miesto kapelų gretas. Taip 1532 m. iš karališkos kapelos į Vilniaus katedros kapelą altistu perėjo karalienės Bonos dvariškis italas de Pesentis, kurį ji buvo pasikvietusi iš kardinolo Ipolito d'Este dvaro; su juo atvyko nemažai kitų žymių Italijos muzikantų ir dainininkų (1, p. 101). Be to, karalienė Bona turėjo savo trimitininkų, timpanistų, liutnistų, birbynininkų (8, p. 31-32); ji pati daug prisidėjo prie karališkosios kapelos reorganizavimo 1520 m.


Kaip matome, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto dvare muzikavo ne tik vietiniai muzikantai: dalis jų buvo atvykę iš svetur. Persikėlę į Vilnių jie turėjo įtakos ne tik kunigaikščio dvaro, bet ir apskritai Lietuvos muzikinei kultūrai. Antra vertus, atvykusieji įaugo, prisitaikė prie vietinės muzikos kultūros tradicijų. Sprendžiant iš muzikantų pavardžių, būta ne tik vokiečių, italų ir slavų kraštų - čekų, lenkų ar rusų, bet ir Nyderlandų muzikų (53, p. 62-64).


Iš muzikantų sąrašų matome, kad svarbią vietą renesanso laikų muzikiniame dvare užėmė liutnia - populiarus XV - XVI a. Europos instrumentas, paplitęs ir Lietuvoje (7 pav.). Tuo metu jis turėjo lemiamos reikšmės sparčiam instrumentinės muzikos vystymuisi, padėjo atsirasti naujiems žanrams bei stiliams. Liutnios instrumentinės technikos galimybės buvo didesnės, negu daugelio kitų to meto muzikos instrumentų. Jos vaidmuo tuomet prilygo fortepijono vaidmeniui šiandieną (55, p. 4). DLk Žygimanto Augusto dvare kaip puikus liutnios virtuozas ir kompozitorius ypač pasižymėjo Valentinas Bakfarkas, anksčiau dirbęs Vengrijos valdovo Jono Zapolijos dvare ir kunigaikščiui rekomenduotas jo sesers Izabelės, Jono Zapolijos našlės. Jo liutniai niekas neprilygo, ir netrukus V. Bakfarkas tapo vienu iš brangiausiai apmokamų Žygimanto Augusto muzikų (55, p. 5-8).


Yra žinių ir apie Žygimanto Augusto žmonų - Elžbietos ir Barboros - dvariškius-muzikantus. Kunigaikštienė Elžbieta turėjo tik du kapelmeisterius ir klieriką, o Barbora - tris kapelmeisterius, klieriką, trimitininką, vargonininką ir vyr. dainininką, kurių ir padėtis buvo geresnė, nei Elžbietos muzikantų: Žygimantas Augustas už tas pačias pareigas Barboros muzikantams mokėjo daug daugiau - apdovanojimus, aprangą ir pinigus - kaip Karališkojo majestoto kapelmeisteriams (38, p. 76). Populiariausias dvaro muzikantas buvo Sobekas. Jį ir dar kelis instrumentalistus - vargonininką Pavliką ir dūdininką Kaributą - kartais apdovanodavo pati Radvilaitė "iš savo dėžutės" (8, p. 37).


Dažną pokylį lydėdavo šokiai. Istorikė Raimonda Ragauskienė, išnagrinėjusi Barboros ir Žygimanto korespondenciją, cituoja, kad "jau po vakaro karalius nuėjo į savo kambarius nusirengti, o po to visiems liepė miegoti, tik su dešimčia ar dvylika asmenų ėjo pas Jos Karališkąją Didenybę, į tuos kambarius, kur karalienė gyvena […]. Dūdininkai grojo, Jo Didenybė Karalius keletą kartų su Jos Didenybe Karaliene šoko. Ponai dvariškiai, taip pat tie, kurie buvo kartu su karaliumi, su poniomis šoko maždaug tris valandas, o po to jų karališkosios malonybės ėjo miegoti" (43, p.155). Taip "jų karališkosios malonybės" šventė Užgavėnes…
Karaliaus dvaro ir magnatų profesionaliosios kapelos buvo pasaulietinės muzikos atlikėjos: muzikuodavo per vestuves, puotas, grodamos šokių ar vokalinę muziką, tačiau visada buvo pasirengusios atlikti ir religinę muziką. Į jas dažnai buvo kviečiami garsūs profesionalai atlikėjai iš Italijos, Vokietijos - muzikantai ir dirigentai, kartais - kompozitoriai.


Barokas. Lietuvos valdovams dažniau gyvenant Krokuvoje, Vilniaus žemutinės pilies gyvenimo ritmas pastebimai sulėtėjo. Tačiau muzikinė rūmų kapelų patirtis bei tarptautiniai kultūriniai mainai nenuėjo veltui. Ši patirtis pravertė, prisitaikant prie naujo visoje Europoje muzikos žanro – operos, tuo metu vadintos dramma per musica. Taigi, barokiniuose VŽP rūmuose XVI a. pab. - XVII a. I p. kultūrinis muzikinis gyvenimas įgijo kitokią formą.


Teatras Žemutinėje pilyje


Pirmosios žinios apie teatralizuotus vaidinimus bei šventes karaliaus dvare mus pasiekė iš XVI a. vidurio. Tuo metu italų teatras - commedia erudita ir commedia dell'arte - žengė dar tik pirmuosius žingsnius. Karalienė Bona Sforca, būdama italė, tėvynainių pavyzdžiu savo rūmuose rengdavo teatralizuotus muzikinius koncertus, karnavalus ir vaidinimus, kurių metu jau buvo naudojama gana sudėtinga teatrinė technika. Su jos pagalba įtemptais lynais į sceną "atskrisdavo ir vėl išskrisdavo angelai" (32, p. 172; 35, p. 156). Aišku, kad panašiems sceniniams efektams išgauti reikėjo prityrusių dailininkų ir inžinierių, kokie tuo metu buvo italai.


Apie dLk Žygimanto Augusto laikų dvaro teatrą žinių neturime. Galimas dalykas, jo ir nebuvo, nes karalius po mylimos žmonos Barboros mirties iki savo amžiaus galo gedėjo, vilkėdamas juodus rūbus bei išsidrapiravęs kambarius juoda medžiaga.


XVII a. pradžioje Vilniaus žemutinės pilies rūmų aukso amžius jau buvo pasibaigęs, tačiau dar sykį blykstelėjo, valdant karaliui Zigmantui III Vazai (1587 - 1632) ir jo sūnui Vladislavui Vazai (1632 - 1648), kuomet čia veikė teatras. Per Zigmanto Vazos vestuves su Ona Austrijiete 1592 m. italai suvaidino dvi pastoralines dramas, labai populiarias Italijoje: draminę eklogę apie nimfą ir piemenį bei garsųjį mitą apie Orfėją ir Euridikę (33, p. 47).


Į Lenkiją ir Lietuvą karaliaus kvietimu atvyko pirmosios gastroliuojančios vokiečių ir anglų artistų bei muzikantų trupės, kurios savo gimtosiomis kalbomis vaidino įvairius farsus ir komedijas, perpintas gausiais muzikiniais numeriais. Antai 1616 m. karaliaus dvare buvojo anglų aktoriaus Dž. Grino trupė, kurios repertuare buvo K. Marlou "Maltos žydas" ir "Tragiška daktaro Fausto istorija", V. Šekspyro "Venecijos pirklys", T. Heivudo pjesės (33, p. 48). Artistai vaidino ir Vilniuje, ir Krokuvoje. Šių vaidinimų dekoratyvinis apipavidalinimas buvo sąlyginis. Pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į kostiumus, kurie turėjo patraukti žiūrovą puošnumu ir groteskiškumu. Tai buvo būdinga Renesanso epochos vokiečių ir anglų teatrams. Sudėtingos ir puošnios dekoracijos pradėtos gaminti vėliau, sekant italų ir prancūzų tradicijomis (32, p. 172).


XVII a. pradžia - tai italų operos gimimo ir jos tradicijų paplitimo Europoje laikas. Dar XVI a. polifoninis dainavimas po truputį ėmė užleisti pozicijas atskirų dainininkų solinėms partijoms, o tai davė akstiną atsirasti naujam muzikos žanrui, kurio pagrindu ir tapo arijos. Ši mada neaplenkė ir Lietuvos valdovų rūmų, kur buvo statomos itališkos komedijos, operos ir baletai. Artistai atvykdavo iš Venecijos, Romos, Paryžiaus. Pagal italų inžinieriaus Bartolomiejaus Balconio (Bartholomeus Balzoni) projektą ir dailininko Augustino Ločio sumanymą Žemutinėje pilyje buvo pastatytas medinis teatras su mechanine dėže (60, p. 24; 14, p. 329). Pagrindinis baroko scenografijos meno principas - "kad būtų dirbtina, bet atrodytų kaip tikra"; labai svarbus buvo architektūriškumas. Scenografiją kūrė ir dailininkas italas Džiovanis Batistas Gislenis (19, p. 16). Dailininkai ir architektai, būdami italai, nesunkiai galėjo sekti tuo metu klestėjusio Romos ir Venecijos muzikinio teatro scenografijos bei scenos technikos pavyzdžiais.


Pirmųjų operų dekoratoriai dar sekė švenčių, karnavalų ir festivalių puošybiniais elementais. Spektakliai pasižymėjo prabanga ir akinančiu puošnumu, taip pat gausiai naudojamomis mašinomis, stulbinančiais scenos efektais - dūmais, liepsnomis, jūros ir trykštančių šaltinių imitacijomis. Vis plačiau propaguojamas ir scenovaizdžio keitimas (32, p. 173). Tokie vaidinimai kainavo pasakiškus pinigus.


Opera buvo naujas baroko epochos muzikos žanras. Minėtosios Vilniaus kapelos turėjo dalyvauti operos pastatymuose, vykusiuose Vilniuje, praėjus vos dvidešimtmečiui nuo pirmųjų operos pastatymų Italijoje. Operos teatro įkūrimą Vilniuje paskatino karalaičio Vladislavo Vazos ir jo palydos, kurią sudarė ir didikai iš Lietuvos, įspūdžiai, patirti Florencijoje, Mantujoje, Parmoje - žinomiausiuose to meto Italų operos miestuose.


Taip 1624 m. vasario 28 d. Florencijoje Lietuvos-Lenkijos valstybės valdovo įpėdinio Vladislavo Vazos garbei buvo pastatytas A. Salvadorio-M. Galjano muzikinė drama "Karalienė šventoji Uršulė" ("La Regina Sant Orsola"), apie kurią LDK didikas Steponas Pacas, žiūrėjęs dramą kartu su karalaičiu, rašė: "Vakare buvo vaidinama komedija apie šv. Uršulę, kuri verta, kad ją matytų visas pasaulis" (37, p. 339; 52, p. 81). Neišdildomą įspūdį svečiams padarė pragaro, velnių ir rojaus pavaizdavimas, greita paveikslų kaita, o taip pat finalinė scena, kurioje dalyvavo ir dvariškiai (37, p. 340; 52, p. 82).


1625 m. Florencijoje karalaičio Vladislavo Vazos apsilankymo proga (tikintis jo sužadėtuvių su Toskanos kunigaikštienės Marijos Magdalenos Austrijietės dukterimi Margarita) buvo pastatyta Frančeskos Kačini (1587 - 1640) opera-baletas pagal Ferdinando Saracinelio libretą "Rudžiero išsilaisvinimas iš Alčinos salos" ("La liberazione di Ruggiero dall' isola d'Alcina"). Tai buvo tiems laikams modernus kūrinys savo turiniu atspindintis ne įprastą antikinį siužetą, bet raganų deginimo bei inkvizicijos aktualijas. Operos-baleto autorė - pirmoji istorijoje operos kūrėja-moteris, tuo metu dirbusi Toskanos kunigaikščių Mediči rūmuose ir buvusi viena įžymiausių, talentingiausių ir geriausiai apmokamų muzikantų (46, p. 182). Šią operą ji parašė Vladislovo Vazos kelionės po Italiją metu. Lietuvos didikus šiame spektaklyje vėl nustebino puiki scenografija, mašinerija, kurios pagalba bangavo jūra, o jos bangose nardė pabaisos, pakrantėje stūksojo ugningos uolos (49, p. 24; 52, p. 82). Reikia pažymėti, kad pastatyme dalyvavo gausus būrys baleto šokėjų, akrobatų, raitelių, atlikusių įvairius numerius ant dresuotų arklių; vizualiniai dekoratyviniai elementai tarsi nustūmė muziką į antrą planą (2, p. 20; 32, p. 173). Karalaitis buvo taip pakerėtas jam dedikuotų muzikos kūrinių (jam taip pat buvo paskirtas Džovanio Džirolamo Kapspergerio kūrinys "Kunigaikščio Vladislovo pergalė Valachijoje"), kad grįžo namo su mintimi įkurdinti italų muzikantų kapelą savo dvare (tačiau be nuotakos, nes sužadėtuvės taip ir neįvyko) ir 1628 m. Krokuvoje, suvažiavus kviestiesiems italams, pastatė vietinę šios operos versiją. Kartu tai buvo pirmųjų Europoje italų operos pastatymų ir iš viso - italų baroko epochos estetikos bei meno importavimas į Abiejų Tautų respubliką.


Tapęs karaliumi, Vladislovas Vaza tiesiog atsidėjo teatrui: su libretistu aptardavo scenarijų bei partitūrą, domėjosi repeticijomis, dekoracijomis, kostiumais, jo pasiuntiniai vyko į Ferarą, Veneciją, Romą, Paryžių ieškoti artistų, juos bandė ir sudarinėjo sutartis spektakliams Lietuvoje ir Lenkijoje. Jam padėdavo rūmų kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila.


1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje, Žemutinės pilies rūmuose buvo parodyta ilgamečio karališkos kapelos dirigento ir kompozitoriaus Marko Skakio opera italų kalba pagal Vladislavo Vazos sekretoriaus bei rūmų poeto ir dramaturgo Virdžilijaus Pučitelio libretą "Elenos pagrobimas" ("Il ratto di Hellena") (7, p. 16; 14, p. 329). Opera buvo dalijama scenomis, o ne veiksmais, t. y. buvo muzikinis spektaklis, kurio stilizacija pagrįsta klasikinės graikų dramos konstrukcijos pagrindu (19, p. 17). Operos libretas italų kalba buvo atspausdintas universiteto spaustuvėje. Svarbiausių vaidmenų atlikėjai buvo italai, tačiau masinėse scenose galėjo dalyvauti ir vietiniai dainininkai ir šokėjai (32, p. 173). Šios operos nei klavyro, nei pastatymo vaizdinės medžiagos - piešinių bei graviūrų - neišliko. Tik žinoma kad tai buvo opera su chorais, nimfomis, dievais, tritonais, o scenovaizdžio dekoratoriai ir vietinių dailidžių cechai pastatymui ruošėsi kone ištisus metus. Sceniniams efektams buvo gausiai panaudotos ir teatro mašinos, o galbūt ir telarijos - trikampių piramidžių formos statiniai, ant kurių šonų nupiešti vaizdai, kurie keisdavosi, telarijas nežymiai pasukus (32, p. 173). Štai kokį įspūdį susidarė amžininkai apie šią operą: "Valdovui dalyvaujant, vaidinta italų komedija apie Eleną ir Parį, užsitęsusi penkias valandas, su pasigėrėjimo vertu sugebėjimu keisti teatro dekoracijas, kas sukėlė dalyvavusiųjų nuostabą" (Albrechtas Stanislovas Radvila, 1636 m. rugsėjo 4 d. - 42); "Užvakar rūmuose vaidintas spektaklis su muzika "Elenos pagrobimas", kurį eilėmis sukūrė Jo didenybės sekretorius Pučitelis. Viskas puikiausiai pavyko, ir visuotinio pagyrimo, be abejo, susilaukė mašinos, scenų bei scenovaizdžio kaita, ypač parkas su daugybe fontanų priešingoje pusėje, iš kurių aukštyn tryško vanduo, ir rūmai su šešiais gerai nupieštais, marmuro spalva nudažytais kambariais" (popiežiaus nuncijaus Mario Filonardi ataskaita Romos kurijai 1636 m. rugsėjo 6 d.).


1637 m. rugsėjo 23 d. Vladislavo IV ir Cecilijos Renatos vestuvėms buvo pastatyta muzikinė drama "Šventoji Cecilija", paremta šventosios kankinės (II-III a.) gyvenimo istorija, tačiau turėjusi akivaizdžių sąsajų ir su Bavarijos kunigaikštyte Cecilija Renata, vėliau - "Maldaujančioji Afrika" su dirbtiniu drambliu, "kuris nuolat mojavo straubliu ir priėjęs priklaupė prieš karalių" (61, p. 34-35). Karalienė Cecilija Renata buvo didelė baleto mėgėja, neblogai išmaniusi šį žanrą ir pati mėgusi šokti. Drauge su ja į dvarą atkeliavo itališkasis baleto tipas, kur svarbų vaidmenį vaidino teminis tekstas ir atskirų scenų kompozicija. Tai buvo daugiau ar mažiau dramatizuoti vaidinimai su vokaline įžanga. Tokiu būdu Vladislovo Vazos dvaro baletas nuo 1638 m. perėjo į jos - įtakingos globėjos - rankas (52, p. 89).


Kita opera - "Andromeda" ("L'Andromeda") buvo pastatyta 1644 m. kovo 6 d. (opera turėjo būti parodyta anksčiau, bet karaliaus dvaro operos solistai, dauguma italai, per sausio mėn. vykusias gastroles po Lietuvą - Trakus, Kauną, Veliuoną - persišaldė - 52, p. 84). Tais pačiais metais buvo išleistas ir jos libretas, iš kurio galima spręsti, kad tai buvo aukšto meninio lygio tragikomedija, kurioje svarbus vaidmuo buvo skirtas chorams (19, p. 17). Galima spėti, kad jos pastatymas buvo itin puošnus ir įspūdingas, su debesų, dūmų, ugnies ir vandens efektais, o dekoracijoms vietoj telarijų jau galėjo būti naudojami pakeliami ir nuleidžiami kulisai (32, p. 174). Tik ne visiems patiko tai, kad "Didysis pasninkas buvo pakeistas į Užgavėnes, nes komedijoje esantys šokiai bei tai, kas buvo vaidinama scenoje, neatitiko pasninko maldos ir dvasios" (52, p. 83).


1648 m. balandžio 16 d. sceną išvydo dar vienos - trijų veiksmų - operos premjera - "Apviltoji Kirkė" ("Circe delusa"). Spektaklis buvo skirtas antrosios Vladislovo IV žmonos Mantujos kunigaikštytės Marijos Liudvikos Gonzagos atvykimo į Vilnių garbei (19, p. 17; 52, p. 83). Kiti tyrinėtojai nurodo balandžio 25 d. datą ir teigia, kad spektaklis buvo pastatytas, pagerbiant prancūzų pasiuntinį, atvežusį karaliui Vladislovui IV šv. Dvasios ordiną (51, p. 80; 56, p. 37).


To laikmečio operos paprastai baigdavosi baleto trupės pradedamais šokiais, į kuriuos būdavo įtraukiama ir publika, kitaip tariant, - visuotiniu pasilinksminimu.
XVII a. vid. Vilniaus scenoje buvo statomos subrendusio, išsivysčiusių tipiškų formų žanro operos su rečitatyvais ir arijomis, choru ir baletu: Vladislavas Vaza laikė apie 30-ties dainininkų operos trupę, 20-ties šokėjų baleto trupę, 10-ties aktorių kaukių teatro trupę bei 40-ties muzikantų orkestrą. Artistų trupės buvo atlyginamos iš LDK iždo (34, t. 3, p. 513; 33, p. 48).


Kurgi buvo įrengtas Vilniaus žemutinės pilies teatras? Kur galėjo stovėti "medinė dėžė" su besikeičiančiu scenovaizdžiu ir dekoracijomis? Šiuo klausimu yra išreikštos dvi nuomonės: kai kurie tyrinėtojai teigia, kad "spektakliai vykdavo rūmų kieme: parteryje sėdėdavo vyrai, o galerijose, lyg balkono ložėse - moterys" (20; 32, p. 174; 33, p. 50). Tačiau kiti tuo abejoja, teigdami, kad teatro salė turėjo būti stacionari, specialiai įrengta, su išmoninga scenografija, daug vietos reikalaujančiais mechanizmais bei įrenginiais dekoracijų keitimui ir sudėtingiems scenos efektams (18, p. 56) (jos tikėtasi šiauriniame rūmų korpuse, tačiau archeologiniai tyrimai to nepatvirtino: čia, bent jau pirmame aukšte, greičiausiai buvo rūmų virtuvė), nes visos operos Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo pristatytos ne itin šiltu metų laiku: rudenį - rugsėjo mėnesį ir pavasarį - kovą ir balandį. Vidinis rūmų kiemas esą galėjo būti naudojamas tik anglų "komediantų" trupių atliekamoms dramoms, nesudėtingiems dell'arte komedijų spektakliams ir baletams, taip pat riterių turnyrams - trumpam ir efektingam mini spektakliui. Tuo tarpu operos buvo gana ilgos - "Elenos pagrobimas" vyko net penkias valandas. Taigi, teatrui galėjusi būti pritaikyta bet kuri rūmų menė ar didesnė patalpa, įrengta dar iki 1636 m.: "Matyt ją sudarė parteris su dviem ar trim aukštais išdėstytomis galerijomis. Parteryje, prieš pat sceną, ant brangaus kilimo stovėjo keletas kėdžių valdovui ir jo šeimos nariams bei artimiesiems. Neaukšta medinė tvorelė skyrė ją nuo likusios dalies, kur buvo kėdės, suolai ir stovimos vietos žiūrovams vyrams. Aukštuose arba galerijose įrengtose ložėse su užtraukiamomis užuolaidomis sėdėdavo kilmingosios didikės bei valdovo dvaro damos" (18, p. 56).


Tačiau arkinės galerijos buvo įrengtos kaip tik vidinio kiemo fasaduose. Jeigu spektakliams būtų pritaikyta stacionari patalpa, nebūtų reikėję išleisti daugybės pinigų medienai, nes rūmų menės buvo mūrinės (yra žinoma, kad valdovas skyrė 5 000 auksinų ir liepė supirkti geros medienos scenos statybai 1648 m. statytai operai "Apviltoji Kirkė" (18, p. 57). Tuo tarpu įrengiant laikiną medinį pastatą vidiniame kieme, kuris greičiausiai buvo su stogu, galima išspręsti daugybę techninių spektaklio problemų: vietos žiūrovams, artistams, chorui, orkestrui, dekoracijoms. Dar viena techninė sąlyga, privaloma salei, kurioje vyksta opera - gera akustika, nes spektaklių esmę sudarė ne tik scenovaizdžio puošnumas, bet ir gražus bei kokybiškas dainininkų balsų skambėjimas. Be to, stacionarus teatras būtų stovėjęs tuščias net keletą metų, kol būtų nutarta statyti kitą spektaklį. Juk jie buvo statomi ypatingomis progomis - vainikavimo, vestuvių, aukšto svečio atvykimo ir pan. ir parodomi dažniausiai tik tą vieną kartą. Ir kiekvienam spektakliui reikėjo vis kitokių dekoracijų, scenovaizdžio įrenginių, skirtingų mechanizmų. Todėl greičiausiai po spektaklio medinė teatro dėžė būdavo išardoma ir kitam spektakliui statoma nauja. Toks teiginys visiškai pagrįstas, atsižvelgiant į tradicinio italų teatro erdvės suvokimą ir jos suformavimą ankstyvuoju operos egzistavimo laikotarpiu. Tuo metu spektakliams būdavo pritaikomos bažnyčių salės, pasaulietinių rūmų sodai ir vidiniai kiemai. Kitaip tariant, teatras buvo taikomas prie esamų sąlygų, ir tik vėliau teatro poreikiai iškėlė būtinybę rengti stacionarias patalpas. Taip atsirado kompozicinė teatro erdvė, suvokta kaip salės - vietos žiūrovams ir scenos - vietos artistams vienovė (9).
Aptariamuoju laikotarpiu vidinis rūmų kiemas virsdavo dabar suvokiama teatro sale: virš kiemo ištempiamas tentas, šonuose suformuojamos laiptuotos tribūnos damoms, primenančios statytąsias viduramžiais riterių turnyrams; šios tribūnos ilgainiui tapo užapvalintos. Kiemo gale įrengiama įvairiaspalvė scena, nuo tento nuleidžiami šviestuvai - aliejinės lempos, kurių dėka tamsiausia naktis virsdavo šviesia diena.


Apie baroko teatro scenos įrangą išlikę amžininkų padaryti detalūs aprašymai (6). Čia scenos išmatavimai pateikti uolektimis: sciena di comedia arba pakyla vaidinimui turi būti 20 uolekčių gylio, jos plotis iš priekio turi būti 24 uolektys, o iš galo - 12. Scenos aukštis nuo žemės - 9 uolektys, o nuo pakylos grindų - 3 uolektys. Iš priekio statomas skydas taip, kad jo viršutinis skersinis būtų akių aukštyje. Už skydo formuojama 1,5 uolekčio pločio patalpa muzikantams, o priešingame gale - erdvė mašinerijai. Iš šonų montuojamos trys poros telarijų, o scenos išbaigtumui nuleidžiamos keturios tapytos užuolaidos.


Kadangi, vystantis inžineriniai minčiai, scenografijai reikėdavo vis daugiau mechanizmų, tai ilgainiui scena tapo atskirta nuo likusios salės dalies užuolaidomis. Jomis būdavo pridengiami šonai, kad nesimatytų mechanizmų, o taip pat pati scena, kad žadintų žiūrovų smalsumą. Šią užuolaidą buvo galima "akies mirksniu" atitraukti į šonus arba iš viršaus nuleisti iki skydo.


Baroko teatras įvedė dar vieną naujovę: žiūrovų salės centre stovėjo pakyla jaunavedžiams (nes būtent karališkų vedybų progomis ir būdavo statomi rūmų kiemų spektakliai) ir garbingiems svečiams, o likusi publika įsitaisydavo pusmėnulio formos tribūnose, prie langų ir balkonuose. Toks salės išdėstymas - dabartinio teatro prototipas, kur erdvė padalinama į atskiras, viena už kitos išdėstytas sekcijas (9). Dirbtinės salės-kiemo įranga turėjo būti lengvai išmontuojama, kadangi po spektaklio būdavo linksmai puotaujama ir šokama. Taip spektakliai baigdavosi Italijoje, Mediči rūmuose, taip pat - Krokuvoje, Vavelio pilyje bei Lietuvoje, Vilniaus žemutinėje pilyje.


Ne tik VŽP, bet kitose Vladislovo Vazos pilyse vykdavo spektakliai: antai Varšuvos rūmų teatre buvo pastatyta dešimt operų, įvyko dvylika spektaklių (3, p. 327). Mūsų dienas pasiekė kelių operų libretai, kurių autoriai tuo metu buvo svarbesni už muzikos autorius - jų pavardės neišliko, todėl tebėra diskusijų objektas. Išliko ir ne visų operų klavyrai, tačiau šis muzikinis paveldas 2001 m. rudenį leido atkurti "Rudžiero išsilaisvinimą iš Alčinos salos" Vilniaus žemutinės pilies griuvėsiuose. Pastatyme, priešingai tradicijoms, dalyvavo ne tik Italijos, bet ir Lietuvos bei užsienio šalių - Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos muzikantai, sudarę tarptautinę senosios muzikos kapelą. Puošniajai scenografijai, deja, pritrūko lėšų…
Mirus Vladislovui Vazai, prasidėjus XVII a. II p. karams ir suirutei, Abiejų Tautų respublikos karaliai Vilniuje retai besilankė ir artistų trupės iširo.

Apibendrinant aukščiau išdėstytą medžiagą, galima teigti, kad pirminiam valdovo muzikinio dvaro formavimosi ir egzistavimo etapui būdingas vietinių tradicijų laikymasis, lietuvių pagoniškosios ritualinės-apeiginės muzikos išskirtinumas. Iš liaudies kilę talentingi dainininkai, vakarų šalyse vadinti menestreliais, būdavo laukiami ne tik lietuvių, bet ir svetimšalių valdovų pilyse; galimas dalykas, kad jie ten dainavo ne tik tradicines liaudies dainas, bet sava, greičiausiai, improvizacine, kūryba aukštino valdovų žygdarbius, tačiau šios - epinės - kūrybos pavyzdžiai išnyko neužrašyti.
Lietuvai priėmus krikščionybę, šalia pagoniškos muzikos suskambo bažnyčių varpai ir grigališkasis choralas. Bažnytinė muzika buvo atnešta svetimšalių muzikantų, kurie papildė ir Lietuvos valdovo muzikines kapelas, savo profesionalumu galėjusias varžytis su bet kurios Europos valstybės valdovo kapela. Tuo tarpu pagoniškai - liaudies muzikai rūmuose ilgainiui nebeliko vietos.


Gabūs muzikantai, kompozitoriai, prigiję Lietuvos valdovo dvare, gana greitai įsisavindavo Europoje plintančias muzikos naujoves, todėl Vilniaus žemutinės pilies neaplenkė ir moderniausias muzikos žanras - opera. Būtent pirmieji italų operų pastatymai VŽP turėtų būti laikomi profesionalaus Lietuvos operos teatro pradžia.


ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1. Bogucka M. Bona Sforca. - Warszawa, 1989.
2. Burian K. V. The Story of World Opera. - London, 1961.
3. Czaplinski Wl. Wladislaw IV i jego czasy. - Warszawa, 1972.
4. Daukantas S. Lietuvos istorija. T. 2. - Plymouth, 1893.
5. Daukantas S. Ra?tai. T. 1. - V., 1976.
6. Furttenbach J. Architektura recreationis. 1640. In: Furttenbach J. O budowie teatrów. Oprac. Z. Raszewski. Wroclaw, 1958. - S. 68-75. In: Sajkowski A. Barok. - Warszawa, 1987. - S. 181-188.
7. Gaudrimas J. Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos. - V., 1958.
8. Gluszcz-Zwolinska E. Muzyka nadworna ostatnich Jagiellonów. - Kraków, 1988.
9. Il luogo teatrale a Firenze nei secoli dal XV al XVII: Spettacolo e musica nella Firenze Medicea: Documenti e restituzioni. - Firenze, 1976, Mosca, Leningrado, 1978.
10. Joannis Dlugossii seu Longini canonici quondam cracoviensis Historiae Polonicae libri XII. T. 3. - Cracoviae, 1876.
11. Jonynas A. Lietuvių folkloristika iki XIX a. - V., 1984.
12. Jonynas I. Vytauto ?eimyna. - K., 1932. (Atsp. I? "Praeitis". T. 2.).
13. Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija: Nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo. - V., 1978.
14. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: (Feodalizmo epocha. Iki XVIII a.). - 1981.
15. Jurkštas V. Vytauto muzikantai // Literatūra ir menas. 1970. Rugpj. 8.
16. Jurkštas V. P. Aldonos Gediminaitės muzikantai //Mokslas ir gyvenimas. 1991. Nr. 3. P. 30-31.
17. Jurkštas V. P. Muzika Vilniaus Žemutinėje pilyje // Kultūros barai. 1990. Nr. 7-8. P. 92-95; Nr. 9. P. 67-71.
18. Jurkštas V. P. Vilniaus Žemutinės pilies teatras // Kultūros barai. 1988. Nr. 8. P. 55-57.
19. Jurkštas V. P. Žemutinės pilies operos teatras // Švyturys. P. 16-17.
20. Juozėnas D. Šventaragio slėnis. – V., 1991.
21. Klimas P. Ambrosio Contarini Venecijos ambasadorius Lietuvoje (1474-1477) // Praeitis. T. 2. - K., 1933. P. 158 - 182.
22. Kolankowski L. Zygmunt August w. kisiąze Litwy. - Lwów, 1913.
23. Kroje, zbroja, zbrane doby predhusitske a husitske. T. 1. - Praha, 1956.
24. Kronika Polska, Litewska, Zmódska I wszystkiej Rusi Macieja Stryjkowskiego. - T. 1-2. - Warszawa, 1846.
25. Krutulys A. Muzikos terminų žodynas. - V., 1975.
26. Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų kriščionių dievus. V., 1969.
27. Lietuvių liaudies dainynas. T. 3: Karinės-istorinės dainos. - V., 1985.
28. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija / Sud. A. Baliulis ir E. Meilus. - V., 2001.
29. Lietuvos metra?tis. Bychovco kronika. - V., 1971.
30. Lietuvos TSR istorijos ?altiniai. T. 1. V., 1955.
31. Maciej z Miechowa. Polonicae Historiae corpus… T. 2. - Basileae, 1582.
32. Mackonis J. XVI - XIX a. Lietuvos teatrų muzikinių spektaklių dekoratyvinis apipavidalinimas // Menotyra, 1967.
33. Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai. T. 1: 1570-1917. - V., 1972.
34. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 3. - V., 1971.
35. Miller A. Teatr polski I muzyka na Litwie, jako straznie kultury zachodu (1745-1865). - Wilno, 1936.
36. Papee Fr. Acta Alexandri. Monumenta Medii Aevi historica res gestas Poloniae illustrantia. - T. 19. - Cracoviae, 1927.
37. Podróz królewicza Wladyslawa Wazy do krajów Europy Zachodnej w latach 1624-1625 w swietle ówczesnych relacji / Oprac.A. Przybos. Kraków, 1976.
38. Pietkiewicz K. Dwór Litewski wielkiego księcia Aleksandra Jagiellonczyka (1492 - 1506) // Kn.: Lietuvos valstybė XII - XVIII a. - V., 1997.
39. Prochaska A. Codex epistoliaris Vitoldi. Ištraukos iš Ordino iždininko išlaidų knygų nuo 1398 iki 1410 m.
40. Puteikienė D. Skambantys metaliniai papuošalai // Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje: mokslinės praktinės konferencijos medžiaga 1987 m. gegužės 6 - 7 d. - K., 1989. P. 201 - 204.
41. Rachunki dworu królewskiego 1544 - 1576 / Wyd. A. Chmiel. - Kraków, 1911.
42. Radziwill A.S. Memoriale rerum gestarum in Polonia 1632 - 1656. T. 3. - Wroclaw-Warszawa-Kraków, 1972.
43. Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. - V., 1999.
44. Renesanso muzika Lietuvoje / Parengė J. Trilupaitienė. - V., 1989.
45. Samalavičius S. Kokiais instrumentais grojo vilniečiai XVII - XVIII a. // Kultūros barai. 1989. Nr. 11.
46. Soletti A. Musica, Ballo e Drammatica alla Corte Medicea dal 1600 al 1637. - Firenze, 1905.
47. Steponavičienė D. Rūmų Pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m.: Archeologinių tyrimų ataskaita. Radinių sąrašas. V., 1997.
48. Steponavičienė D. Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų latrinos // Kn.: Lietuvos pilių archeologija. - Klaipėda, 2001. - P.184 - 196.
49. Sweykowska A. Dramma per musica w teatrze Wazów. - Kraków, 1976.
50. Targosz-Kretowa K. Teatr dworski Wladyslawa IV (1635-1648). - Kraków, 1965.
51. Tautavičius A. Vilniaus pilies kokliai (XVI – XVII a.). – V., 1969.
52. Trilupaitienė J. Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje. - V., 1995.
53. Trilupaitienė J. Muzikai feodalinėje Lietuvoje // Menotyra. 1990. Nr. 17. P. 56 - 67.
54. Trilupaitienė J. Valdovai ir muzika: Muzikinis gyvenimas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vilniaus rūmuose // Dienovidis. 2001. Nr. 5. Gegužė. P. 30 - 32; Nr. 6. Birželis. P. 40 - 42.
55. Trilupaitienė J. Valentinas Bakfarkas Lietuvoje // Menotyra. 1984. Nr. 12. P. 4 - 18.
56. Ulčinaitė E. Karaliaus Vladislovo IV Vazos teatras // Dienovidis, 2001. Kovas. P. 37-39.
57. Urbanavičius V. Rumšiškėnai XIV - XVI amžiais. V., 1970.
58. Vaitkunskienė L. Retas X - XI a. raitelio įnagis iš Žąsino kapinyno (Šilalės raj.) / MADA. 1983. T. 3 (84). P. 72 - 78.
59. Vilniaus miesto istorija: Nuo seniausių laikų iki 1917 m. Spalio revoliucijos. - V., 1968.
60. Volteris E. Archaiologiniai nesusipratimai // Tauta ir žodis. Nr. 2. - K., 1924.
61. Windakiewicz S. Teatr polski przed powstaniem sceny narodowej. - Kraków, 1921.
62. Поветкин В. И. Музыкальные древности Новгорода // Новгородские археологические чтения. 1994. C. 67-74.

Papildymai:

1546/1547 m. – Žygimantas Augustas Vilniuje užsakė teatrines dekoracijas Užgavėnėms. Jas pagamino meistras dailidė Martynas (Vitkauskienė B. R. XVI – XVIII a. Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmai istoriniuose šaltiniuose // Vilniaus žemutinė pilis. XIV a. – XIX a. pradžia: 2002 – 2004 m. istorinių šaltinių paieškos. – Vilnius, 2004. – P. 57, 64)

 

Daiva Steponavičienė