VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES
VALDOVŲ RŪMŲ
LATRINOS


Kalbant apie bet kurios žmonių bendruomenės gyvenimą, paprastai apsiribojama estetiniais to gyvenimo momentais, apeinant tokį "nepadorų" dalyką, kaip tualetas. Tuo tarpu švaros ir apsivalymo fizine prasme aspektas ne mažiau svarbus, negu, tarkim, būsto interjeras, rūbai, papuošalai, ginklai ir kiti panašūs dalykai, jau nekalbant apie mitybą: šis procesas neišvengiamai baigiasi organizmo išsivalymu. Viduramžių, kaip ir dabartinių inžinierių rūpestis ir yra sutvarkyti švaros sistemą taip, kad neužsiterštų gyvenamoji teritorija ir nekiltų ligų epidemija dėl infekcijos židinių. Ši sistema be kita ko parodo ir tos visuomenės civilizacijos išsivystymo lygį. Archeologine prasme šios vietos yra svarbios tuo, kad jose ilgą laiką kaupiasi ir kai kurios buitinės atliekos, suteikiančios informaciją apie tos vietovės materialųjį būvį.

Europos viduramžių pilyse dažnai tualetas (latrīna - lot.) būdavo įrengiamas šalia miegamojo, prie išorinės sienos primūrijant bokštelį. Architektūrine prasme tai buvo ir savotiška eksterjero puošmena - švelnus užapvalinimas griežtame kampuotume… Viduje būdavo įrengiamas "sostas" su atvira kiauryme, kuris, žiūrint iš išorės, "kabojo" maždaug 10 m aukštyje. Toks tualetas eksponuojamas Čekijos Buchlovo pilyje, statytoje XIII a. II p. ir restauruotoje bei dalinai perstatytoje XV - XVI a. (Beje, jokioje kitoje Europos pilyje panaši vieta nėra rodoma turistams, nors, galbūt, ir yra išlikusi; deja, daugumos pilių interjeras yra pritaikytas nūdienos reikmėms, įrengiant ne tik šiuolaikinę kanalizaciją, bet ir restoraną ar viešbutį…). Tokia apsivalymo sistema buvo tinkama tik pilyse, stovėjusiose ant aukštos kalvos, kurios šlaitai tualeto pusėje būdavo pakankamai statūs. Kitą darbą atlikdavo lietūs ar pavasarinio polaidžio vandenys. Tokie kalnai būdavo priešams neįveikiami ne tik dėl savo statumo…

Visai kitokia kanalizacinė sistema turėjo būti įrengta pilyse, stovėjusiose lygioje vietoje. Antai Klaipėdos kryžiuočių pilyje XV a. funkcionavo latrina, įrengta mūre, jungiančiame stačiakampę bastą su Didžiuoju bokštu. Tai buvo netaisyklingas keturkampis 2 x 2,4 m dydžio statinys su arkinėmis lubomis, nežymiai išsikišęs į vakarinio korpuso išorę (Žulkus 1991). Deja, palyginamosios medžiagos iš Latvijoje ir Estijoje buvusių kalavijuočių pilių neturime, nes mokslininkai, skelbdami tyrimų medžiagą, latrinų klausimą paprastai apeina, o Vokietijoje esančios kryžiuočių pilys pritaikytos komercijai…

Kaip yra su lietuvių mūrinėmis pilimis? Kauno pilies tyrinėjimai šia prasme buvo nevaisingi, čia tik vidury kiemo rasta didžiulė 1,80 m gylio 3,70 m skersmens atliekų duobė, pagal radinius datuota XIV a. pabaiga - XV a. (Žalnierius 1989). Kitų mūrinių ankstyvuosius viduramžius siekiančių pilių - Senųjų ir Naujųjų Trakų bei Medininkų - archeologiniai tyrinėjimai šiuo klausimu duomenų taip pat nepateikia. Daugiau mūrinių pilių Lietuvoje, išskyrus Vilniaus pilių kompleksą, neturime. Reikia pasakyti, kad to paties laikotarpio, t.y. XIV - XV a. pradžios valdovų pilyje Vilniuje kanalizacinės sistemos taip pat nerasta.

XV a. II p. - XVI a. padėtis iš esmės pasikeitė: čia buvo įrengta pakankamai tiems laikams civilizuota kanalizacinė sistema - rūmų išorėje išmūryti keturkampiai bokšteliai arba šachtos storoje sienoje (pvz. rytinio korpuso šiaurinėje sienoje esanti kiaurymė), kurių dugnas įleistas giliai į žemę. Į tą dugną iš didelio aukščio ir krisdavo gamtiniai nešvarumai… Bokštų dugnas siekė gruntinius vandenis, kurie tekėdami plaudavo nešvarumus pogrindiniais skliautuotais koridoriais bei mediniais požeminiais latakais į pelkes. Tokia civilizuota kanalizacinė sistema galėjo būti įrengiama tik didikų rūmuose, tuo tarpu eiliniai miestiečiai, kaip žinia, atliekas ir paplavas pildavo per langą tiesiai į gatvę.

Rūmų tualetai patogumo sumetimais būdavo įrengiami kiekviename rūmų korpuse ir, sprendžiant iš XVIII a. paveikslų ir graviūrų, vaizduojančių renesansinius rūmus, siekė antrąjį rūmų aukštą bei turėjo langelius.

1988 m. žiemą, tyrinėjant rytinį rūmų korpusą, jo šiaurinėje gotikinėje 3 m storio sienoje aptikta XV a. kanalizacinė šachta. Ji - stačiakampė, 3,15 x 1,63 m dydžio, užpilta griuvenomis, tarp kurių buvo gyvulių kaulų, molinių indų šukių (tai plonasieniai puodai, indeliai vaistams, kosmetikai ar prieskoniams, vazonai, kurių kraštas puoštas bangelių ornamentu, lėkštės, puoštos žaliai mėlynais augaliniais motyvais, žaliai glazūruota plokščia gertuvė, molinė taupyklė), rasta net 60 monetų, iš kurių daugiausia - Zigmanto Vazos šilingų, kurie viršutinį griuvenų sluoksnį leidžia datuoti XVII a. Ankstyviausias radinys - XV a. pabaigos - XVI a. pradžios lovinio koklio su šv. Jurgiu liekanos. Deja, ištirtas buvo tik 4 m storio sluoksnis; tame gylyje rasti polių lizdai rodė šachtą esant dar bent 1,5 m gilesnę, tačiau giliau kasti trukdė kylantis gruntinis vanduo, todėl neaiški šachtos apačios įranga ir, suprantama, nėra gotikos laikotarpio radinių (VŽP 1989).
XVI a. rytinio korpuso išorėje buvo išmūrytas keturkampis priestatėlis, kurio paskirtis nėra visiškai aiški, nes jis nebuvo ištirtas archeologiškai.

1996 m. tyrinėtas pilies Pietinių vartų bokštas, kuriam pamatai buvo pakloti XV a., gotikos laikotarpiu. Matuojant nuo vėlesnės, renesansinės sienos viršaus (H abs. - 92,2 m), atsidengė 3 m gylio patalpa, kurios vidinių sienų ilgis - 3,30 m, o plotis - 1,80 m. Mūro pamatų apačioje buvo išmūryta arka, kurios aukštis - 1,30 m, plotis - 1 m, nišos gylis - 1,10 m (giliau - užmūryta), padas nuožulnėja į vidų. Beje, skirtingai nuo pietinio korpuso išorinės sienos ypatybės - medinių balkių ir polių konstrukcijos, įleistos po mūriniais pamatais, bokšto rūsys mūrytas tiesiog ant grunto.
Tyrimai parodė, kad bokštelio dugne kaupėsi ne tik natūralios atmatos, bet ir buitinės atliekos: čia būdavo pilamos virtuvės paplavos, metami sulūžę ir susidėvėję daiktai. Panaši duobė archeologui tikras lobis: šie radiniai papildė esamus duomenis apie vilniečių apavą, buitinę keramiką, suteikė naujų žinių apie importinius indus, papildė lovinių bei plokštuminių koklių su rozetėmis kolekciją, praturtino fondus perlų ir juodojo (pietinių jūrų) gintaro - gagato karoliais, kitomis smulkiomis puošmenomis, tarp kurių XIV - XVI a. datuojami žalvariniai buoželiniai smeigtukai, auksinis ažūrinis auskarėlis, to paties tauriojo metalo graviruota grandinėlė. Yra ir tokia retenybė, kaip žvakigaliai, jau nekalbant apie liturginės knygos viršelį su įspaudais, į kuriuos panašių Lietuvos bibliotekose kol kas nerasta. Bokšto rūsyje rasta kaštonų liekanų, kiaušinių lukštų, vyšnių, slyvų, vynuogių kauliukų, kurie liudija puotas tikrai buvus karališkas, juk tuo laiku nei vyšnios, nei slyvos, nei juolab vynuogės Lietuvoje neaugo, nebent tik karališkame sode… Yra duomenų, kad 1416 m. Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas kunigaikštienei Onai, Vytauto žmonai, pasiuntė iš Ragainės gero Reino vyno ir vynuogių (Prochaska, p. 365; Jonynas I, p. 36). XVI a. dokumentuose minimi "vyšnių sodai", o vynuoges mūsų kraštuose XIV a. bandė veisti kryžiuočiai, atsikraustę į Rytprūsius nuo Mozelio ir Reino kalvų, kad ir čia jų pilyse netrūktų vyno (Dusburg). Natūraliai neaugo ir egzotiškos - mirtų šeimos - gėlės, greičiausiai kambarinės, kurių žiedadulkių gausa nustebino net visko mačiusius palinologus (Steponavičienė 1997). Kalbant apie viduramžių Lietuvos valdovų valgius, norėtųsi paminėti dar vieną faktą: Lenkijos karalius Jogaila 1393 m. taip pat ieškojo kunigaikštienės Onos simpatijų, pasiųsdamas jai saldainių (confectus et electuaria), kuriuos buvo užsakęs pas aptiekininką Andrių už 7 markes (Piekosins, p. 156; Jonynas I p. 63).

Sunku pasakyti, ar tualetai buvo įrengti šalia miegamųjų apartamentų. Rytinio korpuso šachtoje ir Pietinių vartų bokšto rūsyje buvo rasta daug puodų (tarp jų - 7 sveiki) - grubių, storasienių, išraižytų horizontaliais grioveliais. Galbūt tai, liaudiškai tariant, naktipuodžiai, tačiau kažin, ar priklausė jų didenybėms, kurie tam reikalui galėjo naudoti ir "tauresnės" išvaizdos - sidabrinius ar alavinius, o gal net paauksuotus puodus, kaip Prancūzijos karaliai ar Rusijos carai. Kita vertus, gal tam reikalui buvo žiedžiami vienkartiniai puodai?
Žemutinės pilies Pietinių vartų bokšto rūsys kaip latrina funkcionavo iki rūmų perstatymo renesanso stiliumi, t. y. iki 1520 - 1530 m., kuomet buvo paklotos grindys ir naudojamos antžeminės patalpos.

Tam pačiam laikotarpiui, t.y. XV - XVI a. pradžiai priklauso ir kita pietinio korpuso latrina. Tai priestatas, atrastas 1992 m. rūmų išorėje ties D rūsiu. Jis atsikišęs pietų link 1,72 m, jo plotis - 2,15 m, sienų storis - 0,57 - 0,60 m, jos riboja 0,96 - 0,75 m dydžio ertmę. Viršus yra H abs. 90,50 m, gylis - 1 m, pietinėje latrinos sienelėje buvusi apie 0,54 m pločio niša, kurios apatinė dalis (0,70 m aukščio) užmūryta. Archeologinių radinių gausa ši latrina nepasižymėjo. Pažymėtinas tik retas puodyninis koklis su trikampe anga. 0,40 m gylyje rastas medinis latakas, gulėjęs lygiagrečiai pietinei sienai XIII - XIV a. griuvenose. Jis įrengtas mediniame vietomis nenužievintame 0,20 - 0,25 m skersmens rąste ištašius apie 7 x 4 cm dydžio griovelį. Latako viršus buvęs uždengtas lenta (VŽP 1995). Sunku spręsti, kelis rūmų aukštus aptarnavo šis tualetas. Nėra duomenų, ar panašus latakas buvo paklotas šalia aukščiau aprašytos latrinos - Pietinių vartų bokšto, nes jo išorė nebuvo tirta.

To paties D rūsio zonoje XVI a. gotikinėje sienoje buvo prakirsta anga, kilusi iki pirmojo aukšto grindų. Buvo manoma, kad ji reikalinga susikaupusio vandens drenavimui, užmūrijus ankstesnę, XIV - XV a. netoliese buvusią drenavimo angą, nes žemės paviršius pakilo nuo H abs. 90,00 iki H abs. 91,30 m altitudės. Vis tik ji buvo skirta ne lietaus vandeniui nuo stogo dangos nuvesti, nes, pagal turimus duomenis, pietinio korpuso stogas buvo vienšlaitis su nuolydžiu į rūmų kiemo pusę. Be to, ši anga nuo fasado plokštumos į sienos masyvą turėjo būti įleista giliau, kad žiemą neužšaltų ja nutekantis vanduo. Angos apatinėje dalyje ties pietinės sienos pamatu išlikę lovio iš lentų liekanos. Vanduo per lovį patekdavo į 1,45 x 1,35 m dydžio duobę, iškastą pietinės sienos išorėje ties anga. Duobės kraštai iš trijų pusių buvo aprėminti mediniu rentiniu; jo išlikę 5-6 vainikai. Nuo rentinio į rytų pusę buvo nuvestas požeminis latakas, primenantis medžio kamiene iškaltą lovį. Rentinys buvo uždengtas ir užpiltas žeme, todėl negalėjo būti matomas iš karališkojo sodo pusės. Dar viena šios vietos ypatybė: joje nebuvo archeologinių radinių (VŽP 1991). Peršasi išvada, jog tai ne latrina, o kita kanalizacinės sistemos vieta - pirtis, iš kurios vanduo kanalu patekdavo į požeminę duobę. Kaip karališka pirtis galėjo atrodyti, belieka tik spėlioti… XVI a. lenkų kronikininkas Martynas Belskis teigia, kad karalius Kazimieras Jogailaitis "pirtyje su džiaugsmu dažnai maudėsi " (LDK, p. 45).

Iš rašytinių šaltinių žinome, kad dLk Žygimantas Augustas maudėsi rėčkoje, purvo voniose, padedamas būrio moterų-pirtininkių. Lietuvoje, skirtingai nuo Vakarų Europos, kur vandens priemonės buvo laikomos kenksmingomis ir pavojingomis, pirtys buvo įprastas dalykas. Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas labai mėgo maudynes. Net kelionėje karalius turėjo vežimą, kuriame buvo vonia ir higienos reikmenų bagažas (Ferenc, s. 100).

Kunigaikščio Žygimanto Augusto laikais buvo pratęstas į Šiaurę vakarinis rūmų korpusas, prie kurio išorėje taip pat buvo pristatytas panašus bokštelis. Jis ištirtas 1995 m. Prie L rūsio vakarinės sienos pamatų tarp 2-o ir 3-o lango 0,80 - 0,95 m gylyje po dabartiniu pėsčiųjų taku aptikta 1,4 x 2,35 m dydžio patalpa, užversta griuvenomis. Kasant šurfą šalia priestatėlio, buvo rastas fragmentas kanalo, sutvirtinto lentomis. Šioje latrinoje rasta archeologinė medžiaga būdinga XVI a. II p. - XVII a. Tai glazūruota ir neglazūruota keramika - puodų šukės, kokliai. Patalpos apatinė dalis buvo užpildyta šiukšlėmis ir arklių mėšlu apie 1662 m., tvarkant Katedros aplinką. Čia rasta ir organinių dirbinių: medinio šaukšto fragmentas, tekinta baldo dalis, gelda, statinių dugnai, apavo likučiai, audinio skiautelės, virvagaliai, dvi odinės piniginės, iš kurių viena buvusi siuvinėta. Latrina funkcionavo iki rūmų nugriovimo (Tautavičius, Urbanavičius 1996).
Pilnesnį Lietuvos valdovų rūmų kanalizacinės sistemos vaizdą bus galima susidaryti, ištyrus šiaurinį rūmų korpusą, kuriame XVII a. veikė teatras; to paties laiko graviūrose ir XVIII a. planuose joks išorinis bokštelis nėra užfiksuotas.


Išvados:


1. Apie Lietuvos ankstyvųjų viduramžių (XIII - XV a. I p.) mūrinių pilių kanalizacinę sistemą apčiuopiamų duomenų neturime. Galima spėti, kad tuo laiku ji dar buvo gana primityvi: greičiausiai buvo statomi mediniai statiniai be pamato su gilia duobe; tokie tebeegzistuoja Lietuvos kaimuose; taip pat, galimas daiktas, buvo naudojami žiesti puodai, liaudyje vadinami naktiniais.
2. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmuose nuo XV a. II p. jau funkcionavo gana sudėtinga ir pakankamai civilizuota kanalizacijos sistema: kiekviename rūmų korpuse buvo įrengta po tualetą (latriną).
3. Gotikinių latrinų dugne būdavo sumūrijama arka, arba sienoje prakertama anga, nuo kurios į rūmų išorinį kiemą išvedamas požeminis medinis latakas - nutekamasis kanalas.
4. Visos renesanso laikotarpio latrinos buvo įrengtos, rūmų išorėje pristačius keturkampius priestatus, kurie dažniausiai siekė antrąjį aukštą ir, sprendžiant iš paveikslų ir graviūrų, turėjo langelius.
5. Gali būti, kad Lietuvos valdovų rūmuose tualetai būdavo įrengiami šalia miegamųjų apartamentų, kaip kad yra kitose Europos šalyse, bet tam pagrįsti trūksta duomenų.
6. Remiantis esamais duomenimis, galima teigti, jog Lietuvos valdovų rūmų pietiniame korpuse buvo įrengta virtuvė (tą iš dalies patvirtina Pietinių vartų bokšto radiniai) ir pirtis (latakas vandens nutekėjimui po žeme).
7. Kai kurios latrinos naudotos kaip atmatų duobės buitinėms atliekoms - sulūžusiems rakandams, susidėvėjusiems daiktams išmesti. Panašios vietos turi nenuginčijamą mokslinę vertę, nes čia atrandama ne tik nenykstanti archeologinė medžiaga, bet ir organinės kilmės dirbiniai, kurie dėl susidariusio palankaus mikroklimato, pastovios drėgmės išsilaiko nesupuvę ir todėl gali suteikti daug informacijos apie įvairius viduramžių buities aspektus.


Šaltiniai ir literatūra:

Ferenc M. Dwór Zygmunta Augusta. Organizacja I ludzie. - Kraków, 1998.
Jonynas I. Vytauto šeimyna. - K., 1932.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija / Sud. A. Baliulis ir E. Meilus. - V., 2001.
Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. - V., 1985.
Piekosiński Fr. Rachunki dworu Króla Wladisława Jagiełły i królowej Jadwigi z lat 1388 do 1420. - Kraków, 1896.
Prochaska A. Codex epistolaris Vitoldi. I?traukos i? Ordino i?dininko i?laidø knygø nuo 1398 iki 1410 m.
Steponavi?ien? D. 1997. Vilniaus ?emutin?s pilies valdovø r?mø teritorija: R?mø Pietiniø vartø bok?to tyrimai 1996 m. (ataskaita).
Tautavičius A., Urbanavičius V. 1996. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1995 m. archeologinių tyrimų ataskaita.
Vilniaus Žemutinės pilies rūmai 1989.: (1988 metų tyrimai). Vilnius.
Vilniaus Žemutinės pilies rūmai 1991.: (1989 metų tyrimai). Vilnius.
Vilniaus Žemutinės pilies rūmai 1995.: (1990 - 1993 metų tyrimai). Vilnius.
Žalnierius. 1989. Kauno pilis. Kauno pilies archeologinių tyrimų ataskaita. T. I.
Žulkus Vl. 1991. Klaipėdos senojo miesto raidos modelis. Vilnius.

 

Daiva Steponavičienė