DAR VIENAS INKUNABULAS?

 


1996 m. vasarą, kasinėjant Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmus, Pietinių vartų bokšto rūsyje, mūrytame XV a., gotikos laikais, juodoje šlapioje žemėje buvo rasta daug organinės kilmės dirbinių: tekstilės lopinėlių, gana retų medžio dirbinių, odinių batų liekanų. Sprendžiant iš jų susidėvėjimo, kitų radinių ypatybių, bokšto rūsys XV - XVI a. riboje buvo atmatų duobė, į kurią buvo pilamos virtuvės atliekos, metami nuplyšę batai (prieš tai nuėmus nuo jų metalinius pagražinimus), blogai išdegti puodai, o ir gerųjų - duženos, nuvytusios gėlės (žiedadulkių analizė parodė neįtikėtiną jų gausumą ir rūmų menes puošusių augalų retumą bei egzotiškumą) ir pan. Tarp šių aukso vertės (mokslo prasme) “šiukšlių” pasitaikė vienas rečiausių radinių - odinis knygos viršelis.

Išvalytas ir konservuotas glicerino, vandens ir spirito mišiniu bei įriebintas, radinys tapo mokslinių tyrimų objektu, sukėlusiu daugybę klausimų ir minčių. Kodėl knyga, viduramžiais buvusi tikrų tikriausia retenybė ir brangenybė pakliuvo į atmatų duobę? Ar ji yra viena iš inkunabulų (priminsime, kad inkunabulais laikomos knygos, išleistos iki 1500 m.), ar tai - ankstyvojo renesanso knygos viršelis? Kokia knygos kilmė, kur ji buvusi įrišta? Ar tai buvo rankraštis, ar spaudinys? Galų gale kurio Lietuvos kunigaikščio aplinkai galėjusi priklausyti? Pati knyga, kurios pagalba lengviausiai būtų galima atsakyti į šiuos klausimus, žinoma, neišliko, todėl tenka remtis tik išoriniais - knygos įrišimo - požymiais.

Knygos formatas nedidelis: aukštis buvęs 13,3 cm, plotis - 7,3 cm, storis - 3 cm. Tai leistų ją priskirti prie renesansinio laikotarpio leidinių, kuomet didžiųjų foliantų su mediniais kietviršiais buvo atsisakyta ir pereita prie mažesnių knygų su lengvesniais - kartoniniais - kietviršiais, nors kurį laiką net ir mažų knygų viršeliams sukietinti dar buvo naudojamas medis, dažniausiai ąžuolas. Tačiau kietviršiai irgi neišliko. Iš pradžių buvo manyta, kad tai - pusfabrikatis ar nepavykęs gaminys - tuo lengviausiai paaiškinamas jo "nereikalingumas", tačiau geriau apžiūrėjus, įsitikinta, jog mūsiškė knyga buvusi įrišta. Apie tai liudija 0,5 - 1,3 cm užlankstyti ir net kai kur sukibę (suklijuoti?) viršelio kraštai, beje, tam tikslui buvę suploninti iki 0,09 cm, tuo tarpu kitur odos storis - 0,13 cm; o taip pat virvių, kuriomis knyga buvusi susiūta, įspaudai nugarėlėje.

Paaiškėjo ir tai, kad kietviršiai pirmiau buvo aptraukti oda, o tik paskui puošti įspaudais, nes viršelio puošyba atrodo pakankamai tvarkingai, tuo tarpu aptraukiant kietviršį jau puošta oda, galimos gana grubios paklaidos. "Klijuodamas ant viršelio iš anksto įspaustą odą, knygrišys negalėdavo jos visai tiksliai pritaikyti, todėl visuomet pastebima asimetrija tarp įspausto ornamento ir viršelio kraštų bei jo centro. Nuo XVI a. knygrišiai beveik visuomet plokšteles, ruletes ir kitus spaudus įspausdavo į užklijuotą odą, todėl ornamentai yra tinkamoje vietoje" (6, p. 152, 153).

Peršasi išvada, kad dėl kažkokių priežasčių knygos viršelis buvo nuimtas. Yra žinoma, kad XV a. vienuolynų bibliofilai kaupė ir atnaujino vienuolynų bibliotekas. Atnaujindavo ne vien rašydami naujas ar perrašinėdami senas, atnaujinama būdavo ir senus knygos viršelius pakeičiant naujais. Knygos odiniams viršeliams susidėvėjus, metalinės detalės būdavo nuimamos ir uždedamos ant naujo viršelio, o senasis - išmetamas. Tokiu būdu žuvo daugybė senų įrišimų. (2, p. 9; 30).

Galbūt mūsų viršelis ir yra vienas iš tų “pražuvėlių”? Tuomet kyla klausimas apie knygrišio egzistavimą Lietuvos valdovo dvaro aplinkoje. Juk ne tik vienuolynų vyriausybė viduramžiais buvo suinteresuota savo bibliotekų kaupimu ir tvarkymu, bet ir pasaulietinė valdžia, kuri irgi siekė turėti geriausią ir turtingiausią biblioteką, kitaip ką gi būtų padovanojęs XVI a. mokslo centrą sostinėje bekuriantiems jėzuitams dLk Žygimantas Augustas (valdė 1544 - 1572 m.)?

Sprendžiant iš viršelyje įspaustų paveikslų siužetų, jos turinys turėjęs būti liturginis. Tokiu atveju tai - parankinė, nešiojama knyga, o tai pateisina mažą jos formatą. Viršutiniajame kietviršyje stačiakampiame lauke - neryškiai įspaustas spėjamas šv. Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų (?) ir apskritu (?) spinduliuojančiu nimbu virš galvos atvaizdas, įrėmintas į baliustrą, viršuje sujungtą trikampe arka, kuri puošta dvigubais apskritimais; kampuose - gėlės (lelijos?). Apatiniame lauke kairiajame pakraštyje - labai aiški raidė “C” bei keletas neryškių įbrėžimų, kurių nepavyko iššifruoti, viršutiniame - aštriu įrankiu neryškiai įbrėžtas romėniškas skaičius “XXXIV”. Viršelio pakraščiai buvę puošti smulkiu 1,5 cm pločio pasikartojančiu geometriniu-augaliniu (architektūriniu?) ornamentu, dabar vietomis - išnykusiu. Apatiniame kietviršyje tokiame pat lauke pavaizduota nuogo berniuko figūra. Tai - Kristus Laimintojas, pakėlęs dešinę ranką užlenktais bevardžiu ir mažuoju pirštais. Kairiojoje rankoje - imperijos obuolys su romėnišku kryžiumi. Virš galvos - trikampis spinduliuojantis nimbas. Šonuose - tokios pat baliustros, šįkart sujungtos pusapvalia arka, puošta lankeliais, trikampiais ir apskritimais; kampuose - gėlės. Viršutinis ir apatinis laukai - tušti. Viršelio pakraščiai puošti tokiu pat pasikartojančiu ornamentu. Abi centrinės figūros pavaizduotos iki blauzdų įbridusios į vandenį, tyškantį purslais.

Ne tik įrišimo principas, bet ir viršelio puošyba gali padėti nustatyti knygos kilmę ir chronologiją. XV a. pabaigoje viršelių puošybai pradėtos raižyti plokštelės su sudėtingais ornamentais ir net paveikslais. "Ankstyvosios plokštelės žymiai skyrėsi nuo vėlesnių, jau XVI a. vartotųjų. Senesnės plokštelės dažniausiai būdavo apvedžiotos įvairiais raštais, o XVI a. - tiesiomis linijomis apvestais stačiakampiais. Plokštelės būdavo daromos porinės, abiems kietviršiams skirtingos. Jos dažniausiai išgraviruojamos abiejose vieno metalo gabalo pusėse" (2, p. 44). Rastasis viršelis irgi puoštas įspaudais, naudojant greičiausiai dvipusį metalinį plokštelės spaudą centrinėms figūroms, bei rulete, kurios pagalba centriniai paveikslai buvę įrėminti. Ruletės Europoje buvo naudojamos jau nuo XV a. antrosios pusės (2, p.81). Puošiant odinį viršelį ruletės pagalba, susikirtimo vietos dažniausiai būna netvarkingos. Aptariamajame viršelyje sankirta labai neryški, todėl ir apie defektus spręsti sunku. Aišku kita: ornamentas, kuris kartojasi kas 4,5 cm, nėra simetriškas, o tai dar kartą įrodo jo priklausymą XV a. pabaigai arba XVI a. pradžiai, nes vėlesniais laikais į įspaudo simetriškumą buvo kreipiamas didesnis dėmesys (6, p. 158). (Beje, dLk Žygimanto II (Senojo) laikais ruletės knygoms buvo raižomos Vilniaus pinigų kalykloje (2, p. 112). Įrėminimui buvęs naudotas ir rėžtukas, juo viršuje ir apačioje nubrėžtas apatinio viršelio paveikslo rėmas; viršutinio kietviršio figūra tose pačiose vietose įrėminta dviguba įspausta linija. Ant viršelio nugarėlės gana aiškiai įžiūrimi virvelės įspaudai, kuriais apvedžioti storesnių įrišimo virvių atspaudai. Jokios kitos puošybos ant nugarėlės nėra, o tai vėl leidžia gaminį datuoti ne vėliau, kaip XV a., kuomet buvo pradėtas kreipti dėmesys į nugarėlės gražinimą (2, p. 28).

Viršelio puošimas piešiniu priklauso pereinamajam periodui, odoje išpjaustytus ornamentus keičiant į įvairiais spaudais padarytus papuošimus. "Sudėtingesniuosiuose piešiniuose dažniausiai būdavo vaizduojama madona su kūdikiu arba šventųjų figūros. Tokių įrišimų, datuotų XV amžiumi, išliko tik keletas dešimčių" (2, p. 37.). Piešiniai neišnyko ir vėlesniais laikais. Aptariamosios knygos viršelio abudu kietviršiai puošti centrinėmis figūromis. Sunku patikėti, kad šie įspaudai buvo padaryti vienkartiniu spaudu - jų turėtų būti ir ant kitų XVI a. pradžios knygų, saugomų jeigu ne Lietuvos, tai Lenkijos ar Vokietijos bibliotekų fonduose. Galbūt ateityje, atsiradus šio įrišimo analogams, bus galima tiksliau jį datuoti, remiantis išlikusiais spaudiniais. Kol to nėra padaryta, remtis galima tik ištirtojo bokšto rūsio chronologija - XV - XVI a. riba. Vėliau knyga arba jos viršelis ten pakliūti negalėjo, nes rūsys nuo antžeminių patalpų buvo atskirtas grindimis.

Kartais ant viršelio būna įspausta data, kuri parodo, kada knyga buvusi įrišta. Įrišimo data dažniausiai nesutampa su leidimo data, būna gerokai vėlesnė. Tad ką reiškia romėniški skaitmenys viršutiniajame kietviršyje, pažymėti įbrėžimais? Galbūt tai ir yra knygos įrišimo data - 1534 m., tiksliau - jos paskutinieji skaitmenys? Tomet galima kalbėti apie dLk Žygimanto II (Senojo) (valdė 1506 - 1548 m.) knygų rinkinį, tiksliau - renesansinių įrišimų, nors pats spaudinys galėjęs būti ir XV a., ko šiuo atveju įrodyti neįmanoma. Tačiau ar tai iš tiesų data? Patys įbrėžimai gana neryškūs, negilūs, negrabiai atlikti, todėl kyla abejonių dėl jų tikrumo, veikiau jie - atsitiktiniai.

Ką reiškia minėtoji raidė “C”? Jeigu ji būtų įspausta centre, būtų galima ją traktuoti kaip knygos pavadinimo trumpinį. Ankstyvuoju knygrišystės laikotarpiu ant viršelio knygos pavadinimas nebuvo rašomas. "XV a. gotiški įrašai viršeliuose, nusakantieji knygos turinį, dar buvo trumpi, kai kada tokie lakoniški, kad iš jų net sunku suvokti, kokį sutrumpintą knygos pavadinimą knygrišys norėjo pateikti (…)" (2, p. 43).

Galbūt monograma "C" yra ne kas kitas, o knygrišio ženklas? Deja, apie Vilniuje dirbusius knygrišius XV - XVI a. riboje, duomenų beveik neturime, išskyrus meistrą Profirijų, dirbusį Vilniaus stačiatikių metropolito knygrišykloje ir 1512 m. rišusį knygas Liubeče F.Chrebtavičiaus bibliotekai (3), tais pačiais metais minimas knygų pirklys ir knygrišys Vaitiekus Lietuvis (7, p. 7). Istoriniai šaltiniai mini ir Žygimanto Augusto rūmų knygrišį Dovydą, įrišinėjusį jo sąskaitų knygas (5). Deja, nieko negalime pasakyti apie faktinį ankstesnių Lietuvos valdovų knygrišių egzistavimą, nors teorinė prielaida galima. Žymiai daugiau konkrečių asmenų vardų knygrišių sąrašuose atsiranda tik XVI a. pabaigoje.

Dekore būdavo "užkoduojami" duomenys apie knygrišį. "Reikšmingus įspaudus sunku atpažinti. Ereliai, liūtai, rožės, dvilypės lelijos galėjo būti grynai dekoratyviniai elementai, bet galėjo taip pat reikšti asmens, vietos bei įstaigos pavadinimą, asmens ženklą ir kt." (2, p, 41). Taigi, dažniausiai "knygos viršelyje, nugarėlėje, bloko krašte matomas bet koks knygrišio įrašas (atskiros raidės, inicialai, monogramos, skaitmenys, atskiri žodžiai) (…) yra įjungtas į bendrą knygos papuošimo kompoziciją, labai retai jis savarankiškas, o jei tai pasitaiko, tai tik tada, kai kai įrašas padarytas ne knygos įrišimo metu, bet vėliau, pavyzdžiui, kai įsigijęs knygą asmuo įspaudžia viršelyje savo superekslibrisą" (2, p. 43).

Taigi, knygų įrišimuose matomi inicialai, monogramos, vardai ir herbai, jei nesudaro ruletės ar plokštelės sudėtinės ornamento dalies, dažniausiai liečia ne knygrišį ar raižytoją, bet įrišimą užsakiusį knygos savininką (2, p. 44). Raidė "C" yra viršutinio kietviršio apatiniame tuščiajame lauke ir mūsų požiūriu dekorui nepriklauso, be to, ji įspausta kiek giliau už kitus viršelyje esančius ornamentus, o tai leidžia daryti išvadą, kad ji buvo įspausta gerokai vėliau už knygos įrišimą. Raidės įspaudas - įdubęs, o tai rodo, kad jis padarytas jau po įžymiojo vokiečių spaustuvininko J.Gutenbergo išradimo - knygų spausdinimo, t.y. po 1456 m. Iki spaudos išradimo knygrišiai darydavo įdubusius pavienių raidžių spaudus, tuomet jų įspaudai odoje būdavo iškilūs. Vėlesnės - įdubusios raidės buvo dažomos įvairiomis spalvomis, tačiau spalvoti įspaudai odoje būdavo nepatvarūs, dažai greit nusitrindavo (2, p. 43).

Atrodytų, kad pagal monogramas ir inicialus įrišimą lengva datuoti. "Tačiau tais duomenimis reikia remtis labai atsargiai, nes (…) spaudai būdavo parduodami, jie patekdavo į tolimiausius kraštus, vienodus spaudus vartojo įvairiausių miestų knygrišiai. Be to, tuos pačius spaudus (…) vartojo ne viena knygrišių karta (…). Kituose kraštuose vartoti spaudai pasiekdavo ir Lietuvą, mūsų knygrišiai juos vartojo įrišamoms knygoms puošti" (2, p. 31).

Peršasi išvada, kad monogramos "C" savininkas gyveno Vilniuje ir buvodavo (jei ne pastoviai gyveno) Žemutinės pilies valdovo rūmuose. Tikriausiai ne tą vienintelį kartą jis yra užsakęs ir viršelius savo turimoms knygoms padaryti ar perdaryti. Panašu, kad ir maldaknygę visuomet nešiodavosi su savimi, kol neprarado… Tik tokiu atsitiktinumu tepaaiškinamas jos atsidūrimas atmatų duobėje.
Yra žinoma, kad XV a. beveik visada spaustuvininkai knygų pirkliams, kurie dažniausiai būdavo ir knygrišiai, parduodavo savo knygas neįrištas, tad pirkėjas galėjo išsirinkti knygos įrišimą pagal savo skonį (2, p. 23). Tačiau negalima teigti, kad ji yra buvusi įrišta Vilniuje ir būtent kunigaikščio dvare, ji galėjo atkeliauti ir iš kurios nors Europos šalies, nors knygos istorijos tyrinėtojai teigia, kad Lietuvos feodalinės valstybės laikais Vilnius buvo knygrišystės centras, kuriame niekada netrūko gerų knygrišių. Jie atvežtas iš Vakarų Europos neįrištas knygas įrišdavo ir parduodavo visoje šalyje (2, p. 12). "Tikrai žinoma, kad pirmosios knygos į Lietuvą plaukė daugiausia iš dviejų šalių: iš Vokietijos - J.Gutenbergo tėvynės, ir iš Italijos - renesanso lopšio" (1, p. 27). Beje, yra duomenų, kad Lietuvos knygrišiai labiausiai mėgo naudoti veršiuko odą, nes ji - minkšta ir ne tokia porėta, kaip, pavyzdžiui, kiaulės. Rastasis viršelis irgi yra iš rudos (?) veršiuko odos…

Iš tolimų Europos miestų atgabentos knygos nebuvo pigios, todėl negalėjo labai plačiai paplisti. "Šaltiniai rodo, kad jau tuo metu sukaupta nemaža kolekcijų bei rinkinių. Tam, žinoma, reikėjo lėšų ir užmojo, todėl knygos visų pirma telkėsi turtingų asmenų ir organizacijų namuose" (1, p. 16).

"Apie Lietuvos didžiųjų valdovų bibliotekas mažai težinoma. Iki Žygimanto Augusto įžengimo į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą asmeniškos valdovo ir valstybės knygos buvo laikomos kartu su valstybinėmis sutartimis, privilegijosmis, iždo ir kitokiomis ataskaitinėmis bei turto surašymo knygomis. Pradžioje jos kartu su valstybės iždu buvo saugomos Trakuose, pusiasalio pilyje ant kalvos. Tik žymiai vėliau, jau XVI a. pradžioje, kunigaikščio iždas kartu su visomis valstybinėmis rankraštinėmis ir kitokiomis knygomis buvo perkeltas į Vilniaus pilį" (2, p. 111).

Tačiau vis dėlto turėjo būti knygų, kurios reikalingos kasdien. Tai - maldaknygės. Jų Lietuva XV a. gaudavo iš Vokietijos - žymiausios to laiko biblijų, liturginių bei kitų teologinių knygų parūpintojos (1, p. 26).
Rašytinių duomenų apie viduramžių knygų įrišimus išliko mažai. Pirmoji mus pasiekusi rašytinė žinia yra iš 1506 m., kada, vykdamas į Vilnių, Lydoje mirė dLk Aleksandras (valdė 1492 - 1506 m.). Tarp valdovo vežamo turto buvo ir knygų. Į turto sąrašą buvo įtrauktas mišiolas, įrištas į gelsvą aksomą su sidabriniais paauksuotais papuošimais ir apkaustais, 6 sidabru puoštos knygos, 12 knygų be sidabro papuošimų ir 19 kodeksų (4, p. 542). Vadinasi, ne visi rašytiniai turtai buvo saugomi Trakuose…

Viduramžiais knyga buvo reta ir vertinga ne tik todėl, kad buvo rašoma ir perrašinėjama ranka, bet ir todėl, kad, savininkui užsakius, pakliūdavo į rankas meistrui-juvelyrui, kuris iš jos tauriųjų metalų ir brangakmenių pagalba padarydavo tikrą šedevrą. Aprašomieji knygos viršeliai greičiausiai irgi buvo puošti auksu, bet ne ažūrinių apkaustų ar metalinių gumburų pagalba, kas būdinga patiems ankstyviausiems įrišimams (nėra kniedijimo žymių), o kitu auksavimo būdu, t.y. įkaitintas spaudas buvo įspaustas į odą, padengtą plonu aukso sluoksniu. Šią išvadą leidžia daryti įspaudai, padaryti odoje negatyviaisiais spaudais. Vieni įspaudai išlikę geriau, kiti nėra labai ryškūs, tačiau jie rodo, kad, kaip jau minėta, spaustas buvo išorinis odos paviršius, o ne vidinis, naudojant negatyvųjį spaudą, t.y., tokį, kuriame norimas išryškinti ornamentas - iškilus, tuomet įspaudas - gilus. Priešingu atveju būtų atsispaudęs iškilus ornamentas, ir tuomet kalbėtume apie pozityviuoju spaudu padarytus akluosius įspaudus - paprastą bespalvį ornamentą (2, p. 37).

Deja, nei dažų, nei aukso liekanų ant šio viršelio nerasta. Nerasta ir ženklų, liudijančių apie šios knygos susegimo galimybę. Viduramžiais knygų viršeliai būdavo susegami viena-dviem sąsagomis, knygos tyrinėtojų vadinamos segtuvais, kurios rodydavo ne tik juvelyro skonį ir meistriškumą, bet ir savininko, užsakiusio knygos aptaisą, turtingumą. O ir knygos lentynoje stovėdavo ne nugarėlėmis į priekį, o taip, kad būtų matyti puošniosios sąsagos…

Išdėstyti faktai leidžia daryti išvadą, kad odinis knygos viršelis, rastas Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmuose, Pietinį įvažiavimą saugojusio bokšto rūsyje priklauso pereinamajam laikotarpiui iš gotikos į renesansą ir turi abiems epochoms būdingų bruožų: šventųjų atvaizdai ant abiejų kietviršių, įrėminti į augalinį ornamentą, būdingi XV a., tačiau šis ornamentas sudaro stačiakampius laukus, sutinkamus ir XVI a. įrišimuose. Formatas ir aukso įspaudų buvimo tikimybė - renesansiniai, tuo tarpu knygos pavadinimo nebuvimas, ornamento nesimetriškumas atkelia viršelį į XV a. laikotarpį.

Šis viršelis tikrai buvo uždėtas ant knygos ir nebuvo nuimtas, siekiant ją perrišti. Knygos būdavo perrišamos, susidėvėjus odai, o rastasis viršelis pernelyg sveikas, kad būtų galima jo atsisakyti, ypač palyginus jį su kitais kartu rastais susidėvėjusiais daiktais. Vadinasi, į bokšto rūsį įkrito visiškai sveika maldaknygė.
Jeigu nekreiptume dėmesio į įbrėžimus viršutiniajame kietviršyje, kurie tarsi sudaro įspūdį apie knygos įrišimo galimybę 1534 m., galėtume teigti, jog ši knyga priklausė dLk Aleksandro knygų rinkiniui…Deja, šį klausimą, kaip ir klausimą apie konkretų knygą įrišusį asmenį bei jo kilmę norėtųsi palikti atvirą.


L i t e r a t ū r a :

1. Feigelmanas N. Lietuvos inkunabulai. V., 1975.
2. Laucevičius E. Knygų įrišimai. V., 1976.
3. MAB, F 19, Nr. 95.
4. Papee F. Acta Alexandri. Monumenta Mediis Aevi historica res gestas Poloniae illustrantia. T. XIX. Cracowia, 1927.
5. Piekarski K. Studia bibliograficzne. Sprawozdania z czynności I posiedzeń. Styczeń - czerwiec 1939. Kraków, 1945.
6. Schreiber H. Eiführung in die Einbandkunde. Leipzig, 1932.
7. Wojciechowska M. Z dziejów ksiąźki w Poznaniu w XVI wieku. Poznań, 1927.

 

Daiva Steponavičienė