VALDOVŲ GRANDINĖS

 

Saulė nutvieskia miestų gatves ir pajūrio paplūdimius, pilnus spalvingais vasariškais drabužiais apsirėdžiusių tautiečių. Šiluma verčia platinti kelnes ar sijoną, trumpinti marškinių ar suknelės rankoves, didinti iškirpes, kurias ypač paryškina ant kaklo dėvimi papuošalai.

Jau keletą metų iš jų išsiskiria auksinės grandinėlės, negailestingai išstūmusios karolius. Ypač jomis žavisi vyrai, lenktyniaudami tarpusavyje aukso grandinėlių masyvumu, dažnai išreiškiančiu tuščiagarbišką norą puikuotis, demonstruojant privataus verslo sėkmę. Ką padarysi, turi jie tokią teisę. Tik ne visada turėjo. Ypač verslininkai, kadaise vadinti pirkliais.

Viduramžiais atsiradęs pirklių luomas, sunkiai, bet užtikrintai įsitvirtinęs miestuose, krovėsi turtus, ir XVI a. akivaizdžiai ėmė konkuruoti su bajorais - pirkosi sidabrinius ir net paauksuotus indus, kilimus, siūdinosi puošnius drabužius su pilnavidurėmis ir tuščiavidurėmis sidabrinėmis sagomis pagal užsienio madas, dėl ko nepatenkinti bajorai ėmė reikalauti didžiojo kunigaikščio įstatymais varžyti pirklių puošnumą. Demonstruoti savo turtingumą buvo leidžiama išimtinai karališkiems asmenims, todėl Lietuvos Statute (1588 m.) atsirado tokie suvaržymai, palietę pirklius. Jiems buvo draudžiama nešioti auksines grandinėles ir seges, puošti kardus ir špagas sidabru. Leidžiama tik mūvėti ant piršto signetą (žiedą-antspaudą) ir vieną brangų žiedą.

Kaip matome, net įstatymai draudė žemakilmiams asmenims nešioti grandinėles. Aukso grandinėmis galėjo puikuotis didikai - tai buvo vienas iš jų luominio išskirtinumo požymių. Tą patvirtina ir XVI a. ikonografija – didikų portretai. Antai Žemutinės pilies portretiniame koklyje vaizduojamas didikas, primenantis medaliuose vaizduotą kunigaikštį Žygimantą Senąjį, pasidabinęs masyvia (greičiausiai auksine ar sidabrine auksuota) grandine, sunerta iš storų apskritų grandžių (pav.). Kituose portretiniuose kokliuose taip pat vaizduojami Europos karališkojo luomo atstovai, giminystės ryšiais susiję su didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaru (pav.). Tuo laiku Prancūzijoje ir Anglijoje auksines grandines nešiojo tik vyrai, o Vokietijoje – ir moterys. Vokiškos mados plito ir Lietuvoje: vienos kilmingiausių šeimų – Radvilų – moterų portretuose užfiksuotos keliomis eilėmis apsuktos grandinės, sunertos iš storų apskritų ar ovalinių grandžių. Tokia grandine pasidabinusi ir karalienė Barbora Radvilaitė (pav.). Ji, kaip ir pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė buvo ir palaidota su auksine grandinėle, tik smulkesne.

Aukso grandinė – karaliaus verta dovana. Jas dovanoti mėgo ir ankstesni – XIV - XV a. Lietuvą valdę kunigaikščiai. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje rašoma, kad 1397 m. "žiemą pavasariop atvažiavo Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus Dmitrijevičius pas savo uošvį didįjį kunigaikštį Vytautą į Smolenską per gavėnią. Ir pagerbė didįjį kunigaikštį Vytautą daugeliu dovanų: aukso grandinėmis ir aukso diržais, ir sabalais, brangakmeniais ir auksiniais indais, ir totoriškais arkliais”.

XV a. pradžioje kunigaikštį Vytautą aplankė prancūzų kilmės riteris Žilberas de Lanua. Jį po vizito išvykstantį apdovanojo ne tik Vytautas, bet ir jo antroji žmona, didžioji kunigaikštienė Julijona, kuri jam padovanojo aukso grandinę ir didelį totorišką floriną (auksiną) nešioti po kaklu.

Grandinių ir grandinėlių populiarumas nesumenko ir praėjus šimtmečiui: šimto auksinų vertės grandinę iš savo paiždininkio gavo dovanų ir kitas kunigaikštis - Aleksandras Jogailaitis, turėjęs dar penkias auksines ir auksuotas grandinėles.

Ant grandinėlių paprastai seniau, kaip ir dabartiniais laikais, būdavo kabinamas dar koks nors papuošalas – kabutis, medalionas ar tauriaisiais metalais aptaisytas brangakmenis. Kabučiai pabrėžia bendrą rūbo stilių, kartu su auskarais, apyrankėmis, karoliais sudarydami bendrą estetinį ansamblį. Gotikos laikais Europoje kabučiams buvo skiriamas mažesnis dėmesys, negu kitiems papuošalams. Dažniausiai jie būdavo apskriti, puošti emaliu, brangakmeniais, perlais. Jų padaugėjo tik XV a. Ypač pamėgti religiniais motyvais puošti kabučiai, o taip pat - zoomorfiniai, vaizduojantys erelį, gaidį, gulbę, pelikaną, driežą, pasakų personažus - vienaragį, drakoną ir pan.

Labai prašmatnūs kaklo papuošalai minimi dLk Aleksandro turto sąraše. Jų – trylika – “didelių auksinių vėrinių iš brangiųjų akmenų ir akmenėlių bei didesnių ir mažesnių perlų, sudėliotų aplinkui keliomis eilėmis; tarp jų yra didžiausias vėrinys, kitados priklausęs mūsų šviesiausiajai gimdytojai, su įsodintu baltu vištos kiaušinio pavidalo safyru, kuris apjuostas keturiais šlifuotais rubinais ir keliais perlais, bei penktu nusmailintu rubinu – balašu (rausvas rubinas – aut.), esančiu virš jų; tarp jų didelis raištis su safyru ir ant jo esančiu vainiku; tarp jų du vidutiniško dydžio vėriniai su kabančiomis auksinėmis garbanėlėmis; aštuoni dideli apskriti auksiniai vėriniai, aptaisyti, kaip ir ankstesnieji, brangakmeniais ir perlais, tarp kurių vienas yra trikampis, o kiti – pamušti oda, bet su aukso garbanėlėmis; kaklo papuošalas – nedidelis auksinis raištis su rubinu ir deimantu”.

Gana? Turbūt ne vienam skaitančiajam nutįso seilė. Ką gi, vasara – atostogų metas. Dalį atostoginių galima skirti ir puošniam niekučiui. Kad ir auksinei grandinėlei…

Daiva Steponavičienė