Gotikos laikmečio muzika Lietuvos valdovo dvare


Lietuvos valdovo dvare, o ypač Žemutinės pilies rūmuose koncentravosi viduramžių muzikinės kultūros apraiškos. Istorinių šaltinių, leidžiančių išsamiau aptarti Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijos muzikinį gyvenimą ir papročius, išliko nedaug: tai praktinės ūkinės (iždo sąskaitos), arba laisvalaikio literatūrinės (metraščiai, memuarai, dienoraščiai) veiklos rašytiniai paminklai. Tačiau dėl šių šaltinių fragmentiškumo atkurti dvaro muzikinės kultūros visumą yra keblu. Galimos teorinės prielaidos apie tai, kas įtakojo Lietuvos valdovo dvaro muzikinį stilių. Muzikinėje veikloje dalyvavo talentingi, pastoviai ar laikinai gyvenę rūmuose žmonės, su įvairiomis misijomis lankęsi užsienyje ir ten galėję stebėti dvaro muzikos tradicijas bei ceremonialą. Įtaką darė Vakarų Europos, su kurios šalimis Lietuva palaikė politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius, kultūra, LDK slaviškųjų kraštų muzikinės tradicijos, be abejo - lietuvių liaudies pagoniškosios ritualinės muzikos elementai. Neabejotina valdovų žmonų, atvykusių į Vilnių iš įvairių Rytų ir Vakarų Europos šalių, muzikos estetikos samprata, įsitvirtinusi didžiosios kunigaikštienės dvare.


LDK valdovo dvaro muzikinę charakteristiką vertėtų chronologiškai pradėti nuo Mindaugo (valdė 1236 - 1263), suvienijusio Lietuvą ir sukūrusio didžiojo kunigaikščio, o nuo 1253 m. - karaliaus dvarą su jai derančia reprezentacine atributika. Deja, šiuo klausimu rašytinių duomenų nėra, kaip nėra ir liudijimų apie vėlesnių Lietuvos kunigaikščių - Treniotos (1263 - 1264), Vaišelgos (Vaišvilko) (1264 - 1267), Švarno (1267 - 1269), Traidenio (1270 - 1282), Pukivero-Butvydo (1282 - 1294), Vytenio (1296 - 1316) dvarų muziką (šis laikotarpis apima 80 metų). Pagal to meto tradicijų kodeksą rūmuose turėjo būti ceremonialinės bei pramoginės paskirties, taip vadinamos karinės muzikos ansambliai (orkestrai arba kapelos), turėję dvejopą paskirtį, nes muzikuojama buvo ne tik rūmuose, bet ir mūšio lauke. Šaltiniai taip pat beveik nieko nemini ir apie vėlesnių pagoniškų kunigaikščių - Gedimino sūnų - Jaunučio (1341 - 1345), Algirdo (1345 - 1377) ir Kęstučio (1345 - 1382) dvarų muzikinę aplinką. Žinoma tik tiek, kad Algirdas ir Kęstutis po mirties buvo sudeginti ir palaidoti pagal to meto tradicines lietuvių apeigas su sakraliniais apgiedojimais - greičiausiai pagoniškomis laidotuvių raudomis, skambant kariniams trimitams.


Ankstyviausios rašytinės žinios apie viduramžių pilių muziką mus pasiekė iš XIV a. Lenkų istoriko Jano Dlugošo (1415-1480) "Lenkijos istorijoje" pateikta žinia apie dLk Gedimino dukterį Aldoną (1310-1339) nušviečia jo aplinkos dvasinę kultūrą. Aldona, po krikšto priėmusi Onos vardą, buvo Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo žmona. J. Dlugošas pasakoja, kad karalienė Ona buvo "moteris garbinga, su vyru ir karaliumi gyvenusi santaikoje, žmonėms pamaldiems ir neturtingiems maloni ir labdaringa, bet pasaulietiniams šokiams, žaidimams ir linksmybėms pernelyg atsidavusi. Kadangi prie tų tuštybių pagoniškuose savo tėvų namuose buvo pripratusi, anaiptol neatsižadėjo jų, priėmusi krikščioniškąjį tikėjimą. O kai karalius Kazimieras ne tiek pritardavo, kiek būdavo tam abejingas, paprastai ją, jojančią ar važiuojančią, lydėdavo būgnai, švilpynės ir smuikai" ("tympana, sambucae, fiolae"). Tikėtina, kad šiuos muzikantus Aldona tekėdama išsivežė iš Lietuvos.


Iš Lietuvos išsivežtas muzikines tradicijas puoselėjo ir Kęstučio duktė Danutė Ona (mirusi 1448 m.), Mozūrijos kunigaikščio Jonušo I žmona. Savo rezidencijoje Čerske, vėliau - Varšuvoje ji laikė rūmų instrumentalistų ansamblį, kuris nuolat būdavo kunigaikštienės palydoje. Taip pat pažymėtina, kad dLk Algirdo ir Julijonos duktė Aleksandra (mirusi 1434 m.), ištekėjusi už Mozūrijos kunigaikščio Ziemovito, savo dvare laikė švilpynininkų ansamblį. Instrumentinė kapela veikė ir jos sesers Vilheldos Kotrynos, Maklenburgo kunigaikščio Jono Albrechto I žmonos, dvare.


Kad ir neigiamą atspalvį turinti, J. Dlugošo žinia leidžia susidaryti vaizdą apie dLk Gedimino pagoniškame dvare egzistavusias muzikavimo tradicijas. Galbūt jau tuomet kunigaikštis turėjo pastovią muzikantų grupę. Kas ją sudarė - vietiniai ar svetimšaliai muzikantai - sunku pasakyti, juk kaip tik tuo laiku (1323 m.) Gediminas rašė laiškus į Europos valstybes, kviesdamas įvairius amatininkus ir šiaip reikalingus šaliai žmones, tikėdamasis pakelti ekonominį ir kultūrinį šalies lygį ir prilyginti pagonišką Lietuvą krikščioniškoms valstybėms. Kartu su amatininkais, žinoma, vyko į Lietuvą ir muzikantai, atsinešdami ir savo instrumentus. Vieni iš tokių atvežtinių instrumentų - dambreliai. Jų rasta, kasinėjant išimtinai pilių - Trakų ir Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją XIV-XV a. sluoksnyje, kas rodo šio instrumento panaudojimą, atliekant būtent pilių muziką. Tai geležinis pasagos formos ištęstais galais instrumentas su ilgu liežuvėliu, kuris virpinamas, dambrelį prispaudus prie dantų. Melodija išgaunama, keičiant burnos ertmės apimtį. Į Vakarų Europą dambrelis pateko su vokiečių kultūra. (Vėlesniais laikais šį instrumentą prisitaikė ir Lietuvos kaimo muzikantai).


Dar vienas instrumentas, randamas Lietuvos piliakalniuose ir piliavietėse, liaudyje vadinamas ūku arba ūžyne. Tai kaulinis instrumentas su kiaurai pragręžta skylute centre. Dėl jo praktinio panaudojimo yra išsakyta keletas skirtingų nuomonių: vieni teigia jį buvus žynių ritualiniu instrumentu, kiti - didikų medžioklėje naudotu paukščiams vilioti - kaip švilpynė, treti rekonstruoja jį, kaip vėją sukeliančią priemonę uodams, o panaudojus keletą tokių instrumentų - ir didesniems medžiojamiems gyvūnams baidyti.


Sudėtingos konstrukcijos muzikos instrumentai buvo retenybė, todėl - brangūs, tinkami dovanoti net valdovui. Antai Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas 1408 m. aukštai vertindamas kunigaikštienės Onos, dLk Vytauto žmonos, politinį vaidmenį Lietuvoje ir tikėdamasis jos palankumo, pasiuntė jai muzikinius instrumentus - klavikordą (clavicordium) - vieną iš fortepiono prototipų, ir portatyvą (portativum) - nešiojamus kelių vamzdelių vargonus be pedalų. Iš to galima susidaryti vaizdą, kad kunigaikštienė Ona mėgo ir vertino muziką (o gal - išmanė ir pati muzikavo?), antraip, atsižvelgiant į jos pomėgius ir siekiant juos patenkinti, būtų pasiųstos kitokios dovanos.


J. Dlugošo pateikti duomenys leidžia daryti prielaidą ir apie tai, jog pagoniškoje Lietuvoje valdovas ir tauta buvo nedaloma visuma. Tai atsispindi tik nuotrupomis išlikusioje to meto lietuvių dainuojamojoje tautosakoje, kuri šiuo atveju galėtų pasitarnauti, kaip šaltinis, nušviečiantis šią vienovę, ir neprieštaraujantis aptariamai temai - muzikai. Mes neturime išlikusių epinių pasakojimų apie kunigaikščių žygdarbius, užrašytų ir dainuotų juos lydėjusių dainininkų, tačiau liaudyje išlikusiose sutartinėse užfiksuoti viduramžių kariniai įvykiai. Šie muzikiniai poetiniai tekstai persunkti gailesčiu dėl iškirstos kunigaikščio kariaunos bei "išpiltos pilelės" (suniokotos pilies). Pats kunigaikštis taip pat apgailestaudamas konstatuoja "Aš pilelę supilsiu dvejais-trejais meteliais, o karelių neb'užauginsiu nė dešimtis metelių".


Rašytiniai šaltiniai taip pat ne kartą yra pateikę žinias apie liaudies pagarbą didžiajam kunigaikščiui. Antai pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius mozūras Motiejus Strijkovskis (1547 - 1586) "Kronikoje" (1582) pažymi, kad "žmonės, sutikdami Vilniuje grįžtantį Algirdą [po Maskvos sudeginimo], dainavo išreikšdami dėkingumą ir džiaugsmą didžiajam kunigaikščiui". Arba štai kita jo žinia: "Po to, kai Algirdas su žmona iš Vitebsko vyko į Vilnių, jo pasitikti išėjo visi žmonės pagonišku papročiu rankomis plodami ir "Lado! Lado!" dainuodami, reikšdami dėkingumą ir džiaugsmą savo didžiajam kunigaikščiui su pergale (…) grįžtančiam į sostinę. Ten pat meldėsi ir aukojo savo dievams šventose ugniavietėse…". M. Strijkovskis, o taip pat ir Bychovco kronika mini lietuvius šlovinus ir kitą kunigaikštį - Jogailą po jo 1384 m. žygio į Mozoviją: "Vilniečiai, išėję su žmonomis ir vaikais už miesto, pasitinka didįjį kunigaikštį Jogailą, senu pagonišku papročiu dainuodami ir plodami rankomis, šlovindami didįjį kunigaikštį, kad laimėjo tokią pergalę".


Liaudis ne tik džiaugėsi kunigaikščių pergalėmis, bet ir liūdėjo jų netekę. Iš XV a. vidurio mus pasiekė žinia apie dainą kurioje buvo apdainuojamas dLk Žygimanto Kęstutaičio nužudymas 1440 m. Tokią dainą "apie tai, kaip drąsūs Rusijos kunigaikščiai nužudė Lietuvos kunigaikštį Zigmantą" buvus tvirtina lenkų istorikas, geografas Motiejus Miechovita (1457-1523) knygoje "Lenkijos kronika".


Ne tik lietuvių pilyse dainavo pripažinti liaudies dainiai: istorikas Simonas Daukantas (1793 - 1864) pateikia įdomią žinią apie XIV a. vidurio prūsų-lietuvių dainių Rykselį, kuris 1351 m. dainavo vokiečių magistro puotoje: "Rykselis, dainininkas nuo Parusio gimimo, pasitikęs Marienburgo pilyj, tyčiomis atėjęs ar pakviestas ant keltuvių Kniprodės, didžiojo vokiečių mistro, girdėdamas jis toje skalsingoj puotoj daug dainininkų vokiečių ir regėdamas, jog nė vienas tarp jų negali su juo lygintis, lūgojęs būk vyresnybės, idant leistų jį svečiams savotiškai padainuoti (…). Pazvalijus Rykselis būk ryliojęs savo dainoje veikalus kokio tenai lietuvių vyčio ar didžio kariautojo, Vaidevučiu vadinamo. (…). Taip tenai jis savo daina svečiams įtikęs, jog Vindrich [Kniprodė] dovanojęs jam už tą aukso kaušą. Pasigailęs, įsmilęs tokia dovana ir atsiminęs senovės savo aukso amžių, dainius-perkrikštas, lietuvis Rykselis (…) dainavo veikalus Viteuto [Vytauto] svečiams". Nors ši S. Daukanto pateikta žinia turi abejojimo atspalvį ("būk ryliojęs"), vis tik tokia galimybė neatmestina.


Visos šios žinios leidžia teigti, jog Lietuvos valdovų rūmuose, bent jau ankstyvosios gotikos laikais, nebuvo ignoruojama liaudies muzika, o atvirkščiai: kažin ar egzistavo pagonių valstybėje kitokia muzika - svetima lietuvių kultūrai.


Įvedus krikščionybę, situacija pamažu ėmė keistis. Truime žinių iš dLk Algirdo sūnaus Jogailos (1377 - 1401) ir kunigaikščio Kęstučio sūnaus Vytauto (1404 - 1430) dvarų muzikinę aplinką. Jis teigia Jogailą Vilniuje turėjus dvaro ansamblį, kurį sudarė rusinai (pats Jogaila motinos Julijonos įtakoje buvo auklėtas Bizantiškos kultūros dvasia) instrumentalistai - švilpynininkai, bandūrinininkai ir būgnininkai. Išvykdamas iš Vilniaus į Krokuvą, kur 1386 m. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, kartu išsivežė visą lietuviškąjį dvarą, taip pat ir muzikantus, kurie sudarė Vavelio rezidencijos kapelos branduolį. Retkarčiais savo švilpynininkus ir būgnininkus jis siųsdavo į Lietuvą, kur jie grodavo pusbrolio Vytauto dvare.


Kunigaikščio Vytauto muzikinė aplinka skyrėsi nuo pusbrolio: Nikono arba Patriarcho metraštyje kalbama, kad kai Vytautas 1395 m. puolė Smolenską, jo "švilpynininkai grojo pagal savo lietuvišką paprotį". Vytautas buvo susipažinęs ir su vokiečių dvaro muzikinėmis tradicijomis. Sudėtingo politinio žaidimo sąlygomis 1384 m. gyvendamas kryžiuočių ordino valdose, jis turėjo progos iš arčiau susipažinti su ordino magistro Konrado Zoellnerio Rotensteino (1382-1390) rezidencijos Marienburge muzikine kultūra. Šie įspūdžiai davė akstiną kurti muzikinę reprezentaciją ir LDK dvare. Vytauto rūmų kapelą sudarė daugiausia vietiniai profesionalūs ir pusiauprofesionalūs (liaudies) muzikantai. Į jų gretas kartais įsijungdavo iš Krokuvos Jogailos siunčiami muzikantai, ir iš Marienburgo atvažiuojantys instrumentalistai.


Apskritai, tokie pasikeitimai muzikantais, pagal tos epochos papročius, buvo įprasti, gana gyvi ir judrūs. Vytauto švilpynininkų ansamblis pasirodydavo ir už didžiojo kunigaikščio dvaro ribų: 1399, 1404, 1405 ir 1406 m. jis viešėjo Marienburge ir buvo gana dosniai atlygintas pinigais. Į ilgesnes keliones išvažiuodavo ir atskiri kapelos muzikantai: vienas švilpynininkas 1429 m. lankėsi Nordlingene, o 1430 m. - Regensburge.


LDK dvare vykusius garbingų svečių, užsienio pasiuntinių priėmimus nuolat lydėdavo muzika ir šokiai. Tokiose iškilmėse dalyvaudavo ir būtinas dvaro programų atributas - valdovo juokdarys. Vienas iš jų - Marienburgo ar Karaliaučiaus rūmų dvariškis Henne, kurį 1427 m. Ordino magistras Paulius fon Russdorfas perleido Vytautui, kad šis išdaigomis linksmintų Lietuvos didįjį kunigaikštį.


1429 m. Vytautas Didysis savo rezidencijoje Lucko pilyje sukvietė suvažiavimą, į kurį atvyko Jogaila, Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, popiežiaus legatas, Tverės, Riazanės ir kiti rusų sritiniai kunigaikščiai, be to, daugelio vokiečių miestų ir kunigaikščių atstovai, pasiuntiniai. Buvo surengtos didelės ir iškilmingos varžybos-koncertai, kuriuose pasirodė Vytauto muzikantai, Jogailos trimitininkai, Kryžiuočių ordino magistro švilpynininkai ir Lucko miesto muzikantai. Tai buvo iš ankstyvųjų viduramžių paveldėta pilių ir miestų muzikinė pramoginė tradicija.


Išlikusiomis žiniomis, jau XV a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas savo pajamų dalį skirdavo chorams išlaikyti. Be katedros, prie kurios buvo 24-ų diskantistų choras, choristus bei solistus ruošiančios mokyklos buvo įsteigtos ir prie kitų Vilniaus bažnyčių: Jono, Kazimiero, Trinitorių.


1430 m., mirus kunigaikščiui Vytautui, į sostą sėdo dLk Algirdo sūnus Švitrigaila (valdė iki 1423 m.), garsėjęs kaip didelis iškilmių, pramogų ir muzikos mėgėjas. Kovodamas su Vytautu, Švitrigaila ne kartą lankėsi Kryžiuočių ordino Marijenburgo pilyje (1393, 14402-1404 m.), kurios sąskaitų įrašai liudija, kad jis turėjo savo dvaro kapelą. Švitrigailos muzikantai taip pat buvo jo rezidencijose Vitebske, Oleske, netoli Lvovo, Ašmenoje, Podolės Černigove. Gavęs LDK sostą, jis persikėlė į Vilnių; tuo metu, matyt, buvo perkelta ir jo kapela.


Daugiau kaip pusšimtį metų Lietuvą valdė Jogailos ir Alšėnų kunigaikštytės Sofijos sūnus Kazimieras Jogailaitis (1440-1492). Nors 1445 m. jis gavo ir Lenkijos karūną, dažniau gyveno Vilniuje ir Trakuose. Yra manoma, jog Kazimieras Jogailaitis XV a. Trakų pilyje turėjęs 80-ties muzikantų orkestrą. Pažymėtinas dLk Kazimiero Jogailaičio kapelos mobilumas ir savotiškas populiarumą Vakarų Europoje: 1447 m. jie grojo Cvikau mieste,o 1448 m. Insbruke "papuošė kunigaikščio vestuves", 1486 m. grojo Hamburge. Ryšius su Burgundijos dvaru - vienu žymiausių vėlyvųjų viduramžių centru - liudija 1459 m. burgundų kunigaikščio Pilypo Gerojo rekomendacinis laiškas, duotas Kazimiero kapelon sugrįžtančiam dainininkui (tenoristui) Steponui, kuris ten tobulinosi, o gal ir koncertavo.


DLk Kazimiero žmona Elžbieta Austrijietė (1436-1505) buvo aistringa muzikos gerbėja, meną laikiusi svarbia vaikų auklėjimo priemone. Šios karališkos šeimos dvaras garsėjo savo muzikiniais ritualais. Vieną iš tokių ritualų aprašė Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis, viešėjęs karališkoje Trakų pilyje 1477 m. Jį valdovas pakvietė pusryčių į pokylių salę, kur buvo padengti stalai ir susirinkę daug svečių. Netrukus salėje pasirodė Kazimieras su sūnumis - 16-mečiu Aleksandru ir 11-mečiu Žygimantu. Jų priešakyje "su karališku spindesiu" ėjo daugybė grojančių trimitininkų. Tarnai patiekalus nešiojo ant padėklų ir, atnešus naują patiekalą, trimitininkai išeidavo į priekį ir sutrimituodavo.


Tokiomis sąlygomis išaugę, Kazimiero vaikai taip pat savo rezidencijose steigė ir globojo muzikantų kapelas: Vladislovas (1456-1416) - Čekijos ir Vengrijos karalius - išlaikė Prahos karališkųjų trimitininkų ansamblį, Lenkijos karalius Jonas Albrechtas (1492-1501) Krokuvos rezidencijoje įkūrė karinį karališkąjį pučiamųjų instrumentų ansamblį, turėjo vokalinę kapelą bei instrumentalistų solistų grupę, Frydrichas Jogailaitis (1468-1503) - Krokuvos ir Gniezno vyskupas - turėjo trimitininkų ansamblį Krokuvoje, dvaro kapelas globojo dLk Aleksandras ir Žygimantas, pramintas Senuoju. Dukterys nuo savo brolių irgi neatsiliko: Jadvyga (1457-1502), ištekėjusi už Bavarijos kunigaikščio Georgo, savo Landshuto rezidencijoje turėjo švilpynininkų ir trimitininkų ansamblius, Ona (1476-1503), Vakarų Pamario kunigaikščio Boguslavo III Didžiojo žmona, Šcecino rūmuose išlaikė dvaro kantorijos 24 berniukų chorą, trimitininkų ir smuikininkų ansamblius.


1492 m. LDK valdovu buvo išrinktas ketvirtasis Kazimiero sūnus Aleksandras (1492-1506). Jis, su žmona Elena gyvendamas Žemutinėje pilyje, išlaikė nemažą būrį muzikų - vokalistų ir instrumentalistų. Pilies ceremonialinę karinę muziką atlikdavo kapela, sudaryta iš šešių ar septynių trimitininkų, švilpynininkų ir būgnininko - timpanisto. Dvare buvo ir solistų - du liutnininkai, arfininkas, vargonininkas, keturi smuikininkai. Dvaro vokalinei kapelai ir bažnytinių giedotojų - presbiterių grupei vadovavo vienas garsiausių XV a. vokiečių kompozitorių - mišių, motetų ir giesmių autorius Heinrichas Finkas (1444 ar 1445 - 1527), dar dLk Kazimiero priimtas į dvarą kaip dainininkas-sopranistas. Jis buvo labai vertinamas, pagarbiai tituluojamas "Magister Henricus senior cantor" ir gaudavo didžiausią atlyginimą. Dvare 1498-1500 m. dirbo ir kitas žymus kompozitorius - Kasparas Čeisas, kilęs iš Bohemijos. Kaip rodo iždo sąskaitų knygos, muzikantų kapelos buvo ir kituose LDK miestuose - Gardine, Nemirove, Melnike, Lietuvos Brastoje.


Kaip matome iš pateiktų aprašų, ypatingas vaidmuo dvaro ceremonialinėje muzikoje teko trimitams. Jie net iki XVIII a. išsilaikė daigiausia kaip elito instrumentai, jiems naudoti reikėjo gauti specialią privilegiją. Trimitininkai visuomet dalyvaudavo įvairiose iškilmėse, aukšto rango asmenų sutikimuose.
Kad ir neturime duomenų apie viduramžių karališkojo dvaro muzikantų atliekamą repertuarą, stilistinę bei žanrinę charakteristiką, galime konstatuoti, jog valdovo dvare puoselėta meninė muzikinė veikla buvo pajungta ne tik oficialiai reprezentacijai, iškilmėms, bet ir viešai bei privačiai laisvalaikio pramogai. Lietuvos valdovo dvaro muzikos kultūra turėjo būti aukšto lygio, kad galėtų deramai reprezentuoti tokios galingos valstybės, kokia tuomet buvo LDK, valdovo autoritetą ir prestižą.

 

Daiva Steponavičienė

 


 

 

GOTHIC PERIOD MUSIC IN THE COURT
OF THE LITHUANIAN GRAND DUCHY


Music and its culture of the Middle Ages were concentrated in the court of the Lithuanian duke, especialy at the Vilnius Lower Castle and in Trakai. We are still missing historical records about musical traditions at the residence of the Lithuanian Grand Duchy. Only a few of written monuments has been survived: accounts, chronicles and memoirs. We approach a reasonable description and the general characteristics of music life in the court.


Talented misicians accompanied the court abroad, where could observe local musical traditions and ceremonies. Musical traditions of West Europe and Slavic countries influenced upon political, economical and cultural life. No doubt, pagan musical elements of the lithuanian folk had much in common with music of that time. Wives of dukes were originated from various East and West European countries and had a different conception of aesthetic music.


Chronologicaly musical characteristics began from king Mindaugas times in the XIII th cent., when he joined Lithuania and formed a court of the Lithuanian Grand Duchy. Unfortunately, historical records on the development of the Lithuanian musical culture do not exist. According traditions of the court there could be music ansambles specialy for ceremonies and military music (orchestra, choir). We also know almost nothing about more later period - XIV th cent. Its only known, that grand dukes Gediminas (ruled 1316-1341), Algirdas (ruled 1345-1377) and Kęstutis (ruled 1345-1382) after death were cremated and buried according the Lithuanian sacred traditions with pagan funeral lament and military trumpets (Jurkštas, 1990: Nr. 7-8, 93, 94).


Little information we have from the Polish historian Jan Dlugosz (1415-1480). He gave a few facts about Aldona (1310-1339), a daughter of grand duke Gediminas. She was a wife of Kazimierz III the Great. According J. Dlugosz, she was "a honourable woman, who lived with her husband in peace; also she was kind and charitable for pious and poor, and at the same time, too much devoted to merriment and games. Usualy drums, whistles and violins ("tympana, sambucae, fiolae" - lot.) lead her…" (Joannis Dlugossii, 1876: Liber XII. T. 3; Jonynas, 1984: 32-33; Jurkštas, 1991: 30-31) Probably, Aldona took these performers together with her after leaving Lithuania.


Musical traditions cherished also Danutė-Ona (?-1448), a daughter of grand duke Kęstutis, a wife of Janusz I, the duke of Mozur. At her rezidence Chersk, later - in Wrasaw, she had a court instrumental ensembles, which usually accompanied in her trips. Too, Alexandra (?-1434), a daughter of grand duke Algirdas and Julijona, a wife of Ziemovit, the duke of Mozur, had an ensemble of whistlers at her court. An instrumental ensemble existed at the court of her sister Vilhelda Kotryna, a wife of Johan Albrecht I from Maclenburg (Jurkštas, 1990: Nr. 7-8, 94).


With a help of J. Dlugosz negative information one can imagine the mode of musical traditions that existed at the pagan court of Gediminas, a duke of Lithuania. Maybe the duke had a constant group of musicians of that time. Its difficult to say who played in this group - local musicians, or foreigners. It is true, that Gediminas wrote letters to the European states inviting various handicraftsmen and other useful people to raise economical and cultural level of the state, as well as to compare it with other - Christian - countries. Together with handicraftsmen musicians with their instruments arrived to Lithuania.


Dambreliai (Fig. 1) - imported instruments in Lithuania. They were found in the layers of the XIV - XV th cent. during excavations in the territory of Vilnius Lower Castle. Dambreliai - an iron instruments (mini organ) of horse-shoe shape with proloonged ends and long tongue, which vibrates, pressing dambrelis to teeth. This instrument has got into the West Europe together with the culture of German countries.


One more instrument called "ūkas" or "ūžynė" (Fig. 2) has been found in the hill-forts of Lithuania. It's a bone instrument with a hole perforated (drilled) in its center. It might be ritual instrument of wizards or could be used to decoy birds in a hunt, as well as to frighten besats during a chase.


Archaeologists usualy find small artifacts from clay - animal (horse, ox), bird-shape whistles - "molinukai" (Fig. 3). Fragments of such instruments have been explored in excavations of the Vilnius Lower Castle.


Musical instruments of complex construction were not numerous, therefore expensive and fit for presenting a duke. Ulrich von Jungingen, the master of the Order, highly appreciated duches Ona, a wife of grand duke Vytautas, as well as her influence upon political life of that time Lithuania, and with his regard sent her some musical instruments. There were a clavicordium (prototype of piano) and portativus (organs of few pipes without pedals) (Codex, 1882: 972; Jonynas, 1932: 36; Jurkštas, 1970:10; Jurkštas, 1990: Nr. 7-8, 95). It indicates that duches Ona appreciated and was fond of music, otherwise, other presents would be sent to her.


We have some information how people rejoiced at victims of the duke and glorified him in their songs, fragments of which have been survived. Maciej Strijkowsky (1547-1486) in his first historic Chronicle (1585) noted, that " people greeted meeting Algirdas in Vilnius (after Moscow's fire), and sang songs of joy and gratitude". Or one more information: "When Algirdas and his wife came to Vilnius from Vitebsk, people met them with a pagan tradition clapping their hands, singing "Lado, Lado", and greating the grand duke (…)" (Kronika, 1846; Jonynas, 1984: 111-112, 119). The Polish historian, geographer Maciej Miechowita (1457-1523) in his book "Polish chronicle" affirmed that "how brave Russian dukes killed Lithuanian duke Zigmantas" (Maciej z Miechowa, 1582: 212; Jonynas, 1984: 34). No epic stories about dukes heroic feat in written or performed by folk singer thogh we have a few folk songs of military events from the middle ages. Those musical poethic texts were filled with pity for the crashed duke's army and ruined castles.


Folk singers - menestrels - sang not only in the castles of their own pagan, but also in the christian castles. Lithuanian historian Simonas Daukantas (1793-1864) presents interesting information about the mid. of the XIV th cent. Prussian-Lithuanian folk singer Ryksel, who glorified Lithuanian legendary dukes Vaidevutis and Vytenis. He even was awarded the gold cup for his singing (Daukantas, 1893: 78; Jonynas, 1984: 41). This information presents the palace, in which in early gothic times folk music wasn't ignored, and on the contrary - whether existed another kind of music in the pagan state, so unusual in the Lithuanian culture.


After adoption of the Christianity, situation has changed. Its known, that grand duke Vytautas (ruled 1404-1430), the son of Kęstutis, had ensemble of whistlers, playing according to the Lithuanian traditions, but he also was acquined with the traditions of the German court music in Marienburg, which influenced on musical representation of the court of Grand Lithuanian Duchy. Vytautas court capella formed local professional and semi-professional - folk musicians, who had performances in other countries. They visited Marienburg, Nordlingen, Regensburg (Jurkštas,1990: Nr. 7-8, 95).


Musical traditions of Vytautas court where different from the traditions of the court of his cousin Jogaila (ruled 1377-1401), the son of Algirdas. Jogaila had an ensemble in Vilnius, which was formed of russin-instrumentalists - whistlers, bandorists, drummers. Leaving Vilnius for Cracow in 1386 he took with him Lithuanian court as well as musicians, which formed a kernel of Vavel residences capella (Jurkštas, 1990: Nr. 7-8, 94).


In general, changes of musicians according the traditions of that time were ordinary, live and active. Usualy Jogaila sent his whistlers and drummers to Lithuania, to the court of cousin Vytautas. Sometimes grand duke Vytautas listened instrumentalists from Marienburg (Jurkštas, 1990: Nr. 7-8, 95).
In 1429 Vytautas the Great organised meeting in his residence - in the castle of Luck. Jogaila - the king of Poland, Sigismundus from Liuksemburg - an imperator of Rome, Pope's legate, sovereigns from Tvere, Riazane and other Russian districts as well as representations and legations from various German countries have been invited. Then ceremonial and grand concert-competitions have been organised in which performers of Vytautas, trumpeters of Jogaila, whistlers of master of the Teutonic Order and performers from Luck took part (Jurkštas, 1990: Nr. 7-8, 95).


After Vytautas death, his cousin Švitrigaila ruled Lithuania. He had musical capellas in his residences of Vitebsk, Olesk, Ašmena, Podolė, Černigov. After moving to Vilnius, his capella moved together with him (Jurkštas, 1990: Nr. 9, 67-68).


We also have some information from Ambrosio Contarini, a messenger from Venice about ceremonies with trumpeters in the court of grand duke Kazimieras (ruled 1440-1492), the son of Jogaila (Klimas, 1933: 177; Jurkštas, 1990: Nr. 9, 69). His wife Elizabeth Austrian was passionate for music. A court of this famous royal family was famed for music rituals. Their children grew under such living conditions. Thus at their rezidences they founded and took care of music capellas: Wladislow, the duke of Chech and Hungary supported an enseble of royal trumpeters; Johan Albrecht, a duke of Poland in his residence of Cracow founded an ensemble of military royal wind instruments, as well as had a military capela and group of instrumentalists soloists; Frydrich, a bishop of Crakow and Gniezn, had an ensemble of trumpeters in Krakow; Alexander and Sygismundus the Old suppotrted capellas of the court. Daughters followed their brothers example: Jadvyga married duke George of Bavaria. She had ensembles of trumpeters and whistlers in her residence of Landsshut; Ann, a wife of Boguslaw III the Great from West Littoral supported court chorus of 24 boys and ensembles of trumpeters and violinists. (Jurkštas, 1990: Nr. 9, 69).
At the end of the XV th cent. in the court of grand duke Alexander (ruled 1492-1506), a son of Kazimieras was capella, formed of six or seven trumpeters, whistlers and drummers - timpanists, which performed ceremonial military music. At the same time there were some new instruments in the court of grand duke of Lithuania - liutnia, harp, organ. There were soloists - instrumentalists and singers, famous composers, such as Heinrich Fink, Kaspar Cheis in this court (Jurkštas, 1990: Nr. 9, 70).


Its worth to mention, that trumpets had an axeptional role in ceremonial music. They remained instruments of elite until the 18 th cent.; a special privilege should be needed for it's use. Trumpeters usualy took part in various festivities and meetings of high rank persons.
Examples of medieval court repertoire do not exist, but we can state, that the court music was indeed an aesthetic representation of the philosophy and political ambitions of the state. It is supposed, that at the royal court music usualy represented official public and privat leisure time entertainment. The Lithuanian musical life reached a period of intensive development. It's rise would lend further definition to the power of the state and the sovereign authority and prestige of Grand Duchy of Lithuania.

xxxxxxxxxxxxxx

Codex epistolaris Vitoldi. - Cracoviae, 1882.
Daukantas S. Lietuvos istorija. T. 2. - Plymouth, 1893.
Joannis Długossii seu Longini canonici quondam cracoviensis Historiae Polonicae libri XII. T. 3. - Cracoviae, 1876.
Jonynas A. Lietuvių folkloristika iki XIX a. - V., 1984.
Jonynas I. Vytauto šeimyna. - K., 1932.
Jurkštas V. Vytauto muzikantai // Literatūra ir menas. 1970. Rugpj. 8.
Jurkštas V. P. Aldonos Gediminaitės muzikantai //Mokslas ir gyvenimas. 1991. Nr. 3. P. 30-31.
Jurkštas V. P. Muzika Vilniaus Žemutinėje pilyje // Kultūros barai. 1990. Nr. 7-8. P. 92-95; Nr. 9. P. 67-71.
Klimas P. Ambrosio Contarini Venecijos ambasadorius Lietuvoje (1474-1477) // Praeitis. T. 2. - K., 1933. P. 158 - 182.
Kronika Polska, Litewska, Żmódska I wszystkiej Rusi Macieja Stryjkowskiego. - T. 1-2. - Warszawa, 1846.
Maciej z Miechowa. Polonicae Historiae corpus… T. 2. - Basileae, 1582.