KAI KURIE LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ
VILNIAUS DVARO KULTŪROS ASPEKTAI
ARCHEOLOGIJOS DUOMENIMIS



Susiformavus Lietuvos valdovo dvarui, nuo pat jo gyvavimo pradžios XIII a. čia dirbo raštininkai, fiksavę vidaus ir užsienio politikos žingsnius, vėliau tvarkę šimtmečius kauptą archyvą ir biblioteką, buvo globojami architektai, statę puošnius ir prabangius rūmus, dailininkai, tapę rūmų menių freskas bei valdovų portretus, poetai, kūrę valdovams odes ir pagyrimus, mokslininkai inžinieriai, nuo kurių priklausė karinė LDK sėkmė. Tai buvo ne tik politinė institucija, ne tik elitinis ekonominis vienetas, bet ir kultūros centras, daręs įtaką visai valstybei iki pat savo egzistavimo pabaigos – XVII a. vidurio (1655 – 1661 m.), kuomet Vilnius ir Žemutinė pilis buvo nusiaubta Maskvos kariuomenės.

Šį istorinį Vilniaus žemutinės pilies (VŽP) valdovų rūmų gyvavimo laikotarpį (XIII a. vid. – XVII a. vid.) įvairiais aspektais daugiau ar mažiau atspindi istoriniai šaltiniai – metraščiai, sąskaitų knygos, kunigaikščių laiškai ir t.t.

Daiktiniai šaltiniai daugiausia susiję su kasdiene dvaro buitimi. Jais remiantis galima rekonstruoti skirtingų epochų rūmų vaizdą, pilies gyventojų nešioseną, stalo serviruotę ir pan. Tuo tarpu dvasinės kultūros aspektus archeologinė medžiaga atspindi labai menkai. Šia tema istoriografijoje sutinkama vos viena kita užuomina bendro pobūdžio kultūrą liečiančiuose veikaluose, paremtuose daugiausia dokumentine medžiaga. Archeologiniu požiūriu kalbėti apie valdovų išprusimą, kultūrinį dvaro lygį nėra lengva dėl pačios daiktinės medžiagos stokos, tačiau išanalizavus nors ir negausius archeologinius radinius, remiantis analogijomis galima konstatuoti, kad Vilniaus žemutinės pilies šeimininkai buvo pažangių pažiūrų, plataus akiračio ir išugdyto skonio.


Bibliotekos pėdsakai


Kasinėjant Žemutinę pilį, bokštelio, stovėjusio prie Pietinio įvažiavimo į rūmų vidinį kiemą, rūsyje XV – XVI a. ribos sluoksnyje buvo rastas vienas rečiausių archeologinių radinių. Tai - knygos, greičiausiai maldaknygės, viršelis su figūriniu reljefu abiejose pusėse (pav.1, 2).

Viršutinėje viršelio pusėje stačiakampiame lauke - neryškiai įspaustas spėjamas švč. Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų (?) ir apskritu (?) spinduliuojančiu nimbu virš galvos atvaizdas, įrėmintas į baliustras, viršuje sujungtas trikampe arka, puošta dvigubais apskritimais; kampuose - gėlės (lelijos?). Apatiniame lauke kairiajame pakraštyje - labai aiški raidė “C” bei keletas neryškių įbrėžimų, kurių nepavyko iššifruoti, viršutiniame - aštriu įrankiu neryškiai įbrėžtas romėniškas skaičius “XXXIV”. Viršelio pakraščiai buvę puošti smulkiu 1,5 cm pločio pasikartojančiu geometriniu augaliniu ornamentu, dabar vietomis - išnykusiu.

Apatinėje viršelio pusėje tokiame pat lauke pavaizduota nuogo berniuko figūra. Tai - Kristus Laimintojas, pakėlęs dešinę ranką užlenktais bevardžiu ir mažuoju pirštais. Kairiojoje rankoje - imperijos obuolys su romėnišku kryžiumi. Virš galvos - trikampis spinduliuojantis nimbas. Šonuose - tokios pat baliustros, šįkart sujungtos pusapvale arka, puošta lankeliais, trikampiais ir apskritimais; kampuose - gėlės. Viršutinis ir apatinis laukai - tušti. Viršelio pakraščiai puošti tokiu pat pasikartojančiu ornamentu. Abi centrinės figūros pavaizduotos iki blauzdų įbridusios į tyškantį purslais vandenį.

Viršelio formatas nedidelis: aukštis buvęs 13,3 cm, plotis - 7,3 cm, storis - 3 cm. Tai leistų ją priskirti prie renesansinio laikotarpio leidinių, kuomet didžiųjų foliantų su mediniais kietviršiais buvo atsisakyta ir pereita prie mažesnių knygų su lengvesniais - kartoniniais, nors kurį laiką net ir mažų knygų viršeliams sukietinti dar buvo naudojamas medis, dažniausiai ąžuolas.


Knygos kietviršiai neišliko, tačiau tai, kad ji yra buvusi įrišta, liudija knygos nugarėlėje likę įrišimo virvių įspaudai. Kadangi figūros ant viršelių nėra labai ryškios, galimas dalykas, kad ant jų ir šoninių laukų buvo klijuotos auksinės plokštelės: taip knygos būdavo puošiamos XV - XVI a. (1). Tokio įrišimo siužeto kol kas neaptikta nė vienoje Lietuvos bibliotekoje. Dabar sunku nustatyti, ar ši knyga buvusi atvežta iš svetur, ar įrišta vietoje.

Dekoro stilistika ir kokybė leidžia daryti prielaidą, kad šis odinis knygos viršelis priklauso pereinamajam laikotarpiui iš gotikos į renesansą ir chronologiškai siedintinas su XV a. pab. - XVI a. pradžia (2). Tiksliau datuoti bus galima ateityje, suradus panašius įspaudus ant to paties laikotarpio panašaus formato knygų.
Viršelis išsilaikė tik todėl, kad buvo “užkonservuotas” palankioje aplinkoje – dumble, nes minėtas bokštelis, sprendžiant iš jo rūsio turinio – XV – XVI a. latrina (tualetas). Kaip viršelis ten pateko, belieka tik spėlioti. Aišku tik viena: tai buvo parankinė knyga (tą liudija mažas jos formatas) ir priklausė greičiausiai rūmuose gyvenusiam ar dažnai buvojusiam asmeniui (3).

Taip pat galima padaryti išvadą, kad šis viršelis nebuvo nuimtas nuo knygos, norint ją perrišti. Knygos būdavo perrišamos susidėvėjus odai, o rastasis viršelis pernelyg sveikas, kad būtų galima jo atsisakyti, ypač palyginus jį su kitais kartu rastais – susidėvėjusiais - daiktais. Panašu, kad į bokšto rūsį įkrito visiškai sveika maldaknygė.

Bibliotekose sukauptų senųjų įrišimų pavyzdžiai rodo, kad viduramžiais knygas buvo stengiamasi visokiais būdais apsaugoti. Išoriniai viršelio kampai būdavo apkalami metalu, prie apatinių viršelio kraštų būdavo pritaisomi metaliniai segtuvai, visuose kampuose ir centre pritaisomi metaliniai gumburai, kai kada prikalamos varinės vinys didelėmis galvutėmis. Iki XV a. šios knygą saugančios metalinės dalys būdavo liejamos, o nuo XV a. - jos jau štampuojamos iš varinės skardos, o po to raižomos. Šie viršelio papuošimai dažnai būdavo ažūriniai, pro juos matėsi įrišimo medžiaga (4).

Kad knygos užsivožtų, jas sukabindavo odiniais, vėliau - metaliniais segtuvais, užsegamais kilpele ir sutvirtintais šarnyru prie apatinio kietviršio esančios plokštelės. Knyga turėdavo dažniausiai du, labai retai tris segtuvus, kurie susegdavo šoninius abiejų kietviršių kraštus. Metalinius segtuvus, kilpas ir kabliukus knygrišiai užsakydavo auksakaliams, todėl prabangūs auksakalių pagaminti įrišimai vertinamine vien kaip knygrišystės, bet ir kaip auksakalystės meno kūriniai.

Auksakaliai knygų papuošimams naudojo auksą, sidabrą, paauksuotą sidabrą, varį, bronzą, geležį. Kai kurios ornamento dalys būdavo emaliuojamos, įmontuojami spalvoti akmenys ir stikleliai. Papuošimus liedavo, kaldavo ir išraižydavo. Tokie įrišimai rodydavo ne tik juvelyro skonį ir meistriškumą, bet ir savininko, užsakiusio knygos aptaisą, turtingumą. Ir lentynoje knygos stovėdavo ne nugarėlėmis į priekį, o taip, kad būtų matyti puošniosios sąsagos (5).

Knygų metalinių dalių, pagamintų pagal vieną šabloną, savininkai dažnai įsigydavo ir iš pirklių, tuomet metalinės knygos papuošimo dalys būdavo atsitiktinės, jų ornamentai neatitiko knygos įrišimo dekoro. Metalinės dalys susidėvėdavo ne taip greitai kaip knyga, todėl būdavo nuimamos ir panaudojamos vėlesniam įrišimui (6).

Knygos, ypač liturginės, svarbą viduramžiais parodo jos dažnas vaizdavimas to meto dailėje (pav. 3) (7). Šie paveikslai be kita ko liudija ne tik įrišimų grožį, bet ir akivaizdžias sąsajas su įrišimų detalėmis, randamomis žemėje.

Viduramžius siekiančiame Vilniaus žemutinės pilies kultūriniame sluoksnyje (XIV a. pab. – XV a.) taip pat rasta metalinių knygų papuošimų. Tai – vadinamieji segtuvai, arba sąsagos, iš kurių pažymėtinos kelios gana puošnios, išraižytos geometriniais motyvais. Sąsagos padarytos dažniausiai iš 3 – 10 cm ilgio trapecinės vario lydinio plokštelės, kurios platusis galas – karpytas, kartais primenantis gyvūno (varlės?) kojas, o siaurasis – užlenktas kabinimui (pav. 4). Tik viena sąsaga pagaminta iš geležies, o jos paviršius – alavuotas, siekiant išgauti sidabrišką blizgesį. Iš kitų ji skiriasi ir ažūriniu kryžiniu užsegimu-kilpa, ypač charakteringa gotikai (pav. 5). Dar viena iš kitų išsiskirianti sąsaga pagaminta iš stačiakampės gana siauros, 0,6 cm pločio juostelės, kuri dėl grožio dar porą kartų persukta (pav. 6).

Kai kurios sąsagos, ypač mažesnės, tvirtintos ne tiesiog prie kietviršio, o užkniedytos ant odinių dirželių, vidinėje pusėje pritvirtinus siauresnę plokštelę (tarp abiejų plokštelių rasta odos liekanų), todėl jų ilgis nenusako buvusio knygos storio. Kitaip yra su sąsagomis, kurios prie kietviršio tvirtintos šarnyru (pav. 6): jų ilgis atitinka knygos storį (šiuo konkrečiu atveju – 5 cm).

Vilniaus žemutinės pilies XV - XVI a. pr. sluoksniuose taip pat rasta ir apkaustų knygų kampams. Jie taip pat pagaminti iš vario lydinio štampavimo būdu. Tai dažniausiai rombo formos, ažūriniai knygų kampų apkalai, puošti augaliniais motyvais, o jų paviršius dar išraižytas (pav. 7).

Gali būti, kad tarp daugelio “nežinomos paskirties” aplūžusių metalinių dirbinių yra ir daugiau, kadaise priklausiusių knygų įrišimams. Kita vertus, tokie radiniai, kaip, pavyzdžiui, dekoratyvinės vinys, brangakmenių ar krištolo aptaisai ir apsodai galėjo būti naudojami ir knygų, ir skrynelių ar ikonų, taip pat drabužių, papuošalų (kabučių, žiedų) bei kitų nebeišlikusių daiktų puošybai.

Aptartieji radiniai, tokie skirtingi meniniu-stilistiniu požiūriu, akivaizdžiai yra buvę skirtingų įrišimų puošmenomis, o tai liudija knygų rinkinių, kitaip tariant, - bibliotekos buvimą XV a. Vilniaus žemutinėje pilyje. (Čia turima galvoje pirmoji “bibliotekos” sąvokos prasmė – “knygų, rankraščių rinkinys”, pateikta “Tarptautinių žodžių žodyne” - 8).

Kas apie Vilniaus žemutinės pilies rūmų biblioteką žinoma iš rašytinių šaltinių?
"Scriptores rerum prussicarum" pateikia Jono Marienverderio liudijimą, kad dLk Vytauto žmona kunigaikštienė Ona, lankydama 1400 m. šv. Daratos kapą, labai prašiusi jai duoti knygutę su šv. Daratos gyvenimo aprašymu ir gavusi ją iš Pomezanijos vyskupo per Joną Reimaną (9). Tiesa, viena knyga neįrodo, kad dvare buvo biblioteka, tačiau galime daryti prielaidą, kad pilyje tuo metu jau buvo knygų, priklausiusių pavieniams asmenims ir poreikis tų knygų turėti.

Kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turėjo bibliotekas, įrodo 1506 m. liepos 24 d. sudarytas valdovo Aleksandro (1460 - 1506), Kazimiero Jogailaičio (1427 - 1492) sūnaus, turto sąrašas, į kurį įtrauktos ir knygos: mišiolas, įrištas į gelsvą aksomą su sidabriniais paauksuotais papuošimais ir apkaustais, 6 sidabru papuoštos knygos, 12 knygų be sidabro papuošimų ir 19 kodeksų (10). Tai pirmoji rašytinė žinia apie Lietuvos kunigaikščio knygų įrišimus, tačiau apie pačias knygas žinios labai šykščios: yra tik žinoma, kad kunigaikštis Aleksandras turėjo populiaraus anoniminio romano "Aleksandro istorija" lenkišką vertimą (11).

Kadangi rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos, aptrauktos prabangia gelumbe, puoštos tauriųjų metalų apkaustais, buvo labai brangios, jos valdovų rūmuose buvo laikomos ne atskiroje patalpoje (antroji “bibliotekos” termino prasmė - “patalpa, kurioje laikomos knygos” – TŽŽ), o ižde, kartu su kitomis kunigaikščio brangenybėmis – papuošalais, auksiniais ir sidabriniais stalo indais, šeimyninėmis ir bažnytinėmis relikvijomis, sabalų kailiniais ir kt. (12). Akivaizdu, kad didesnius knygų rinkinius galėjo įsigyti tik karaliai ir kunigaikščiai. Palyginimui: vidutiniškai už žirgą galima buvo nusipirkti 4 knygas, už jautį - 2, o už vieną knygą - 3 avinus (13).

Aukštuomenės atstovų kaupiamos bibliotekos rodė jų išsilavinimą, turtingumą ir skonį. Bibliotekų savininkai rūpinosi, kad knygos vienodai gražiai atrodytų, todėl, kaip jau buvo minėta, jų viršelius aptraukdavo oda, aptaisydavo šilkiniu raštuotu audeklu, puošdavo sidabro apkaustais ir užsegimais. Spaustuvės knygų neįrišdavo, tą darbą iš pradžių atlikdavo vienuoliai knygų perrašinėtojai, bet jau nuo XVI a. knygrišystė pasidarė pasaulietiniu amatu ir Vilniuje atsirado knygrišių cechas (14).

Didžiojo kunigaikščio biblioteka Vilniaus pilyje susidarė XVI a. pradžioje, didžiojo kunigaikščio dvaro iždą atskyrus nuo Lietuvos valstybinio iždo; pastarajame liko valstybiniai dokumentai, sutartys, ataskaitinės knygos. Tai Žygimanto Senojo biblioteka, kurios seniausia knyga įrišta Vilniuje. Joje įspaustas superekslibrisas su Vyties herbu ir išraižytais metais - 1518 (15). Dabar apie rūmų biblioteką galima kalbėti platesne prasme – kaip apie didelį knygų rinkinį, kuris kaupiamas, tvarkomas, kataloguojamas atskirų, tam darbui paskirtų asmenų (TŽŽ).

Ilgą laiką buvo manoma, kad knygų katalogas, sudarytas 1510 m. ir laikytas Vilniaus žemutinėje pilyje pridėtas prie Metrikos, priklausė dLk Žygimantui Senajam, kol Konstantinas Jablonskis neišaiškino, kad šio katalogo savininkas buvo Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas ir tik po Goštautų mirties knygų sąrašas kartu su kitu turtu atiteko kunigaikščiui (16).

Rūmų biblioteka ypač rūpinosi Žygimantas Augustas, atvykęs į Vilnių 1545 m. Jo knygos buvo vienodai įrišamos ruda oda su ženklu - superekslibrisu su Lietuvos ir Lenkijos valstybių herbais vienoje viršelio pusėje ir su įspaustu kunigaikščio - šio dvasinio turto savininko vardu "Sigismundi Augusti Regis Poloniae monumentum" - antrojoje, pažymint įrišimo metus. Karaliaus biblioteka buvo sudaryta iš mokslinės humanistinės literatūros. Čia būta visko, kas XVI a. išleista geriausio iš antikos klasikų, šalių ir kelionių aprašymų, teisės, medicinos, gamtos mokslų, karvedybos ir t.t. Buvo čia ir pirmasis garsios Mikalojaus Koperniko knygos "De revoliutionibus orbium coelestium", išleistos 1543 m., leidimas. Religine literatūra Žygimantas Augustas domėjosi mažiau (17).

Rūmų biblioteką 1546 - 1548 m. tvarkė Jonas Kozminčakas, knygas supirkinėjo Andrius Tšicieskis, kuris daugiausia pirkdavo jas Frankfurte, tačiau ieškodamas naujausių pasiekdavo ir kitus Vakarų Europos spaudos centrus. Po Barboros Radvilaitės mirties Žygimanto Augusto bibliotekininku dirbo jos buvęs dvariškis Stanislovas Košutskis (18).

Nupirktas knygas iždininkas įrašydavo į iždo sąskaitų knygas, pažymėdamas, kiek kuri knyga kainavo, kiek atsiėjo įrišimas, pristatymas ir kiek padaryta kitų išlaidų. Bibliotekoje buvo apie keturis - penkis tūkstančius knygų, kainavusių penkis tūkstančius kapų grašių arba dešimt tūkstančių auksinų. Tiek knygų turėti galėjo tik didelės valstybės valdovas (19).

Teisinė literatūra buvo sukataloguota. Kataloge knygos padalytos pagal formatus; skyrių viduje jos skirstomos pagal turinį, o poskyriuose - pagal autorių pavardes abėcėlės tvarka. Autorių surašymas pagal pavardes, o ne pagal vardus, buvo naujovė Europos bibliografijoje (20).

DLk Žygimantas Augustas savo testamentu nedidelę dalį knygų paliko Vilniaus žemutinėje pilyje statomai šv. Onos bažnyčiai, o visas kitas knygas - jėzuitų kolegijai Vilniuje (21), tačiau biblioteka buvo išblaškyta (šiuo metu jos knygų galima rasti Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, St. Peterburge). Dalį knygų Žygimanto Augusto sesuo Ona padovanojo rūmininkams (22). Vilniaus Universiteto bibliotekoje šiuo metu yra 14 Žygimanto Augusto knygų – 20 pavadinimų veikalai (23), jo užrašytų jėzuitų kolegijai.

XVI a. viduryje knyga ėmė plisti kaip reikšminga dovana, atstojanti arba net pralenkianti savo verte įprastus dovanojamus daiktus: žirgus, medžioklinius šunis, paukščius, brangius papuošalus ar kailinius (24). Žygimantui Augustui knygas dovanodavo užsienio politiniai, bažnytiniai veikėjai ir rašytojai. Puošniai aptaisytą savo verstą Bibliją su dedikacija buvo atsiuntęs ir Martynas Liuteris (25). Didelis knygos kaip dvasinės vertybės propaguotojas buvo teisininkas ir poetas Petras Roizijus, prie siunčiamų knygų pridėdavęs eiliuotą lydraštį. Vienoje knygoje apie karo meną, siunčiamoje Žygimantui Augustui, jis užrašė: "Karaliau, kiti dovanų teduoda tau ginklų, šarvų ir lankų. Tebūnie tai kunigaikščių dovanos, o mūsų dovana - knyga. Ji moko stiprinti miestus, kad tavo stovyklos nebotų priešo būrių" (26).

Išprusimas

Raštas ir raštininkai.


Knygų rinkiniai Lietuvos valdovo dvare rodo ne tik norą pasipuikuoti nuostabiausiais knygų įrišimais, bet ir išprusimo lygį: pirmiausia reikėjo mokėti skaityti, antra, reikėjo suprasti turinį, ypač, jeigu tai – mokslo traktatas, galiausiai, skaitymas kartais paskatina pačiam griebtis plunksnos. Gal ir Lietuvos valdovai buvo raštingi?

Kalbėti apie raštingumą ikikrikščioniškais Lietuvos laikais, tiksliau – apie lietuviškus pagoniškus rašmenis, per daug rizikinga: ši tema visada sukelia ginčus ir diskusijas. Tačiau, kad komunikacijai buvo naudojamos piktogramos ar netaisyklingą raštą sudarantys įbrėžimai, abejonės neturėtų kilti. Apie tai ne kartą yra rašęs archeologas Petras Tarasenka, turėdamas mintyse ženklintus akmenis (27), metalinių papuošalų ornamentiką arba audinių raštus (28).

Archeologinė mokslinė literatūra šiuo klausimu labai šykšti, informacija apie radinius su raštaženkliais paprastai išlieka tyrinėjimų ataskaitose. Antai Diržių kapinyne rastas įvijinis žiedas su įkartėlėmis vidinėje pusėje (pav. 8), datuojamas IX – XII a. Kapinyno tyrinėtoja Ėrika Striškienė mano, kad šios įkartėlės nėra atsitiktinumas, o greičiau tam tikra rašytinė informacija, dar neatsivėrusi mūsų suvokimui (29).

Tokias prielaidas kelia ir kai kurie VŽP teritorijoje rasti dirbiniai. Konkrečią paskirtį turėjęs tik vienas: tai vario lydinio žiedas, kurio priekinėje dalyje pritvirtinta stačiakampė plokštelė su zigzaginėmis linijomis (pav. 9). Ornamento raštas nėra taisyklingas, todėl žiedas laikytinas signetiniu - tokiuose žieduose būdavo išgraviruojami savininko ženklai, atstojantys parašą. Žiedai-signetai buvo labai paplitę Lietuvoje XVI – XVII a., kai raštija jau buvo įsigalėjusi, tačiau šis VŽP radinys iš kitų išsiskiria ankstyvumu: jis surastas XIII – XIV a. sluoksnyje (30).

Kiti radiniai su spėjamais raštaženkliais, rasti tame pačiame sluoksnyje, išlikę fragmentiškai, todėl jų tikrąją paskirtį nusakyti neįmanoma. Vienas iš jų – bronzinis apkaustas su įkartėlėmis (pav. 10). Jeigu tvirtinamojoje dalyje – juostelėje (išlikusi tik viena, antroji – nulūžusi) – dar galima kalbėti apie įkartėlių sinchroniškumą, tai centrinė apskrita plokštelė tikrai nevadintina puošnia: čia įkartėlės labiau primena kažkokius ženklus, susijusius greičiausiai su daikto, ant kurio šis apkalas buvo tvirtintas, savininku (meistro ženklai paprastai įspaudžiami mažiau matomoje vietoje).

Dar vienas mįslingas dirbinys yra medinė, 1,8 cm pločio ir 16,5 cm išlikusio ilgio (nulūžusi) stačiakampio pjūvio lentelė su įbrėžtomis linijomis, kurios iš pirmo žvilgsnio sudaro pasikartojantį ornamentą, tačiau jis ir vėl – netaisyklingas: “V III X II V IIII V IIII III?” (pav. 11) ir kelia minčių apie kalendorinį skaičiavimą.

Ar buvo šie dabar nebeperskaitomi raštaženkliai naudojami vietinei komunikacijai ir ką jie reiškė – ateities mokslininkų uždavinys, o kol kas žinoma tik viena: Lietuvos valdovo kanceliarija jais tikrai nesinaudojo ne tik siųsdama laiškus į užsienį, bet ir saviems – vidaus potvarkiams ir įsakymams, nors, būdami pagonys, kunigaikščiai galėjo turėti ir savų, vietinių, raštininkų.

Tuo tarpu istorija kalba ką kita: jie naudojosi vienuolių – stačiatikių ir katalikų - paslaugomis. Taip, beje, galėjo būti ir dėl to, kad lietuviški rašmenys galėjo reikšti mintį, o vienuoliai išmanė kitokį rašymo principą, kur kiekvienam garsui buvo pritaikytas vis kitas ženklas – raidė. Teigiama, kad toks raštas bei raštija apskritai į Lietuvą atkeliavo kartu su krikštu XIII a. viduryje (31). Tačiau gali būti, kad dar nebūdamas krikščionimi, Mindaugas į Livoniją Andriui Štirlandui per pasiuntinius siuntė ne tik dovanas ir žodinį tekstą, bet ir rašytą laišką, nes šaltiniai, kalbėdami apie siuntimą praleido žodį “pasiuntinius” ir tik šaltinių šifruotojai šį žodį pavartojo būtent taip (32). Mindaugas galėjo turėti stačiatikį raštininką, ypač turint galvoje tuometinės Lietuvos ryšius su slavų kraštais (priminsime, kad ir Mindaugo sūnus Vaišelga buvo stačiatikių vienuolis ir galėjo būti raštingas), ir nors nėra išlikę nė vieno Mindaugo ikikrikščioniškoje aplinkoje užrašyto teksto, negalime tvirtai teigti, kad jo niekada ir nebuvo…

XIII a. Kijevo Rusios sostinei su dalimi žemių patekus į totorių-mongolų jungą, miestuose, buvusiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje, rusų kalba ir raštija plėtojosi skirtingai nuo didžiarusių: čia jau klostėsi baltarusių kalbos bruožai, kurie oficialiuosiuose dokumentuose ypač įsigalėjo nuo XV - XVI a. Toji kalba, tradiciškai tebevadinta rusų, buvo perimta ir didžiojo kunigaikščio dvaro (33). Tačiau kai kurie amžininkų bei vėlesnių istoriografų liudijimai leidžia spėti, jog krikšto metu valdovai galėjo naudotis kokiais nors užrašytais tekstais lietuvių kalba. Mat yra žinoma, kad krikštydami pavaldinius, Jogaila ir Vytautas juos tikėjimo tiesų mokė lietuviškai. Rašymo lietuviškai pradžią datuoti bent jau XIV a. pabaiga mus verčia ir anksčiausi žinomi lietuviški tekstai, frazės ir paskiri žodžiai, užrašyti XVI a. pradžios lotyniškų knygų paraštėse ir priešlapiuose (34).

Krikšto aktą visuomet lydėjo knyga. Pavyzdžiui, vykdamas krikštyti prūsų, šv. Adalbertas (Vaitiekus) vežėsi psalmių rinkinį. 1324 m. vykdami krikštyti Gedimino, popiežiaus pasiuntiniai irgi privalėjo turėti būtinas šiam didžiulės reikšmės aktui knygas: Šventąjį Raštą, mišiolą, breviorių, psalmyną, kokį nors homilijų ir šventųjų gyvenimų rinkinį. Mindaugas 1251 m. kartu su valstybine religija gavo keletą lotyniškai bei vokiškai skaityti ir rašyti mokančių žmonių. "Jeigu visa tai dar būtų lydėjusi ir mokyklinė edukacija, paprastai kartu su kitomis Bažnyčios struktūromis įdiegiama neofitų valstybėje per pirmuosius kelis dešimtmečius, šiandien turėtume ne tik gausiai paliudytą lotyniškosios raštijos pradžią, bet ir keletą išlikusių reikšmingų Mindaugo epochos rašto paminklų" (35).

Didžiojo kunigaikščio ir jo urėdų raštinėse dirbo raštininkai ir dijokai, įsisavinę specialią individualaus mokymo sistemą, greičiausiai vienuolynuose. Raštininkai lydėjo didįjį kunigaikštį kelionėse ir karo žygiuose. Kokiais įrankiais jie naudojosi?

Lietuvos istoriografija šiuo klausimu itin skurdi. Archeologinė medžiaga – irgi. Vis dėlto vieno tipo kauliniai dirbiniai susilaukė tam tikro dėmesio. Tai - strypeliai, kurių vienas galas - nusmailintas, o kitas – plokščias su skylute (pav. 12). Jie Lietuvos archeologinėje literatūroje traktuojami įvairiai: adiklis, įrankis tinklams megzti, dūriklis-yla ir pan.

Visai kitokią šių dirbinių interpretaciją pateikė archeologas Eugenijus Svetikas, išnagrinėjęs šiuo klausimu skelbtą užsienio mokslininkų literatūrą (36). Jo nuomone, tai – rašymo priemonė, stilius, kuriuo būdavo užrašomas, o tiksliau - išbraižomas “trumpalaikis” tekstas medinėje skaptuotoje lentelėje, užlietoje juodu vašku. Tekstui ištrinti (vaškui užlyginti) buvo naudojamas platusis galas. Ši priemonė buvo patogi mokantis rašyti ar pasižymint vieną kitą mintį, kuri vėliau perrašoma ant pergamento. Tik, bėda, p. E. Svetikas, aprašydamas Lietuvos “stilius”, neatkreipė dėmesio į tai, kad jie labai primityvūs – netekinti, neornamentuoti, tuo tarpu visa kaimyninė archeologija – buvusieji LDK, Livonijos, Rusios miestai - gali pasigirti labai puošniais – su geometriniais ornamentais, fantastinių gyvūnų atvaizdais – šlifuoto kaulo ir įvairiai dekoruotais metaliniais stiliais (37).

Kasinėjant VŽP valdovų rūmus, surasta keletas panašių geležinių ir kaulinių dirbinių (stilių?), datuojamų XIV – XV a. (pav. 12) bei vienas XVI a. sluoksnyje surastas dirbinys (pav. 13), išsiskiriantis technologine struktūra: tai trapecinis, 8 x 1,7 cm dydžio kaulinis dirbinys, per kurį išilgai pervertas geležinis strypelis. Platusis šio įrankio galas nupjautas statmenai, o plokštumos centre prilituota nedidelė, bet puošni bronzinė gėlytė. Plačiajame gale ant šono – užrašas “RATIERER”. Šrifto žinovai teigia, kad raidės būdingos XVI a. I p. (38). Ar tai tikrai stilius, ar koks kitas įrankis, iš išorinių požymių nustatyti sunku. Tikėtasi, kad šią užduotį palengvins užrašo iššifravimas, tačiau senųjų kalbų žinovams jo išversti kol kas nepavyko.

Stilius – mokinio įrankis, tad panašių daiktų radimas pilies teritorijoje mažai tikėtinas: jų reikėtų ieškoti Katedros aplinkoje, kadaise veikusios mokyklos vietoje. Valdovo kanceliarija naudojosi kitokiomis rašymo priemonėmis: pergamentu, popieriumi ir rašalu. Stiliumi rašalu rašyti neįmanoma. Vadinasi, buvo rašoma kitokiais įrankiais, greičiausiai – žąsies plunksnomis, kurių pėdsakų žemėje neaptinkama… Tą paliudija ir ikonografija: antai šv. Matas vaizduojamas plunksna rašantis savo evangeliją. Rašalo įpilta į gyvulio ragą (pav. 14).

Taigi, archeologiniai duomenys tik iš dalies patvirtina istorinius: raštininkų VŽP valdovų rūmuose būta jau nuo XIV a. Jų turėjo būti ne vienas, mokantis skirtingas užsienio kalbas, nes viduramžiais buvo laikomasi taisyklės, kad į kurios nors valstybės institucijas ar gyventojus kreipiamasi tos valstybės raštų kalba. Nuolatinė valdovo kanceliarija susiformavo XIV a. pabaigoje (39). Nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo pradžios susisiekiant su užsienio šalimis buvo rašoma lotyniškai, tuo metu Vakarų Europoje paplitusia oficialiųjų raštų ir bažnytinių reikalų kalba. Ja rašytas 1254 m. Mindaugo raštas vyskupui Kristijonui; Gedimino laiškai Hanzos miestams, popiežiui ir vienuolių ordinams rašyti taip pat lotyniškai. Jo 1329 ir 1338 m. sutartys su Livonijos ordinu rašytos vokiškai. Į Lietuvos valstybę įėjus Polocko, Vitebsko, Haličo, Volynės ir kitoms žemėms, didysis kunigaikštis į tų žemių valdovus, savo vasalus ir jų bajorus kreipdavosi rusų kalba, kuri buvo vartojama Kijevo Rusios valstybėje (40). Vytauto kanceliarijoje dirbo keliolika ar net kelios dešimtys žmonių, mokančių rusų, lotynų, vokiečių lenkų ir totorių kalbas (41).

Patys valdovai tiek kalbų greičiausiai nemokėjo, todėl diktuodavo tekstą vertėjui, o šis jį perduodavo raštininkui. Taip iš Vilniaus į Europą rašė laiškus dLk Gediminas per krikščionį raštininką Hennekiną, kuris galėjęs būti baltas iš Livonijos, ten priėmęs krikštą ir išmokęs vokiečių kalbą, arba žiemgalis, išmokęs lietuviškai. Iš legatų pasiuntinių ataskaitų žinome, kad Gedimino laiškus popiežiui rašė broliai pranciškonai - Hinrikas ir Bertoldas (42).

Už Gedimino sūnų Algirdą laiškus į užsienį taip pat rašė vienuoliai pranciškonai. Pats dLk Algirdas vargu ar mokėjo rašyti graikiškai ar lotyniškai. Viduramžiais buvo laikomasi tradicijos, jog valdovas privalo mokėti gerai valdyti kardą, o ne plunksną. Valdovui priklausė karo, politikos menas, o rašto reikalai - vienuolio pareiga. Rašto padėjėjus valdovas griežtai prižiūrėdavo, nes buvo pavojus, kad jie galėjo parašyti ne pagal valdovo valią, iškreipti mintį. Už neteisingai raštu perduotą tekstą raštininkai būdavo griežtai baudžiami (43). Bejėgis, priešiškoje aplinkoje ir dviprasmiškoje situacijoje atsidūrė ir dLk Jogaila, išvykęs gyventi į Krokuvą, kur negalėjo pasitikėti nei lenkų ponais, nei karūnos kanceliarijos raštininkais (44). Tačiau tas faktas, kad Gediminas ir jo sūnūs ir nemokėjo minčių perduoti rašto kalba, neprieštarauja istoriko Antano Kučinsko teiginiui, kad jie buvo kultūringi ir išprusę, mokėjo svetimų kalbų, kurių buvo išmokę iš dvare dirbusių vienuolių – kunigaikščio vaikų mokytojų (45). Kalbų mokėjimas ir tais laikais buvo svarbi užsienio politikos sąlyga.

Raštininkų buvo ir vėlesniais laikais: Žygimantas Augustas turėjo raštininką Stanislovą Komarovskį, kurį "paveldėjo" iš Barboros Radvilaitės ir kuris jai tarnavo perėjęs iš Goštautų dvaro (46). Yra manoma, kad Mykolas Lietuvis (Vaclovas Mikalojaitis), garsiosios knygos "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" autorius, XVI a. vid. buvo didžiojo kunigaikščio kanceliarijos sekretorius (47).

Oficialiųjų raštų archyvas, sudaręs Lietuvos Metrikos pradžią, buvo pradėtas kaupti dar dLk Kazimiero laikais. Archyvo knygos buvo laikomos Trakų, vėliau - Vilniaus pilyje, o einamųjų raštų knygos būdavo vežiojamos su savimi.


Mokslas.


Valdovo dvaras stengėsi pritraukti ir išlaikyti išsilavinimu garsėjančius žmones. XV a. čia buvo atvykusių iš Krokuvos kultūros veikėjų, tokių kaip Albertas Brudzevskis (1445-1497), Krokuvos universiteto profesorius, antikinės literatūros, astronomijos ir matematikos žinovas, atvykęs į Vilnių 1494 m. ir dirbęs dLk Aleksandro sekretoriumi, Erazmas Vitelius, Vilniaus kanauninkas, kaip LDK pasiuntinys, 1501 m. Italijoje savo kalba aukštinęs Lietuvos valstybę, jos valdovus, ir ypač - Vytautą.

Karališkosios šeimos ir kitų Lietuvos didikų vaikai galėjo studijuoti užsienio universitetuose. Pirmieji studentai iš Lietuvos vyko į Prahos universitetą, kuriame 1397 m. buvo įsteigta lietuvių kolegija, susijusi su profesoriaus, dekano, rektoriaus ir čekų tautinio judėjimo vadovo Jano Huso vardu. Manoma, kad Prahoje studijavo ir Butauto sūnus Jonas, Kęstučio vaikaitis, antrasis Jogailos reformuoto Krokuvos universiteto rektorius (48). Prahos priemiestyje, mūriniame name, Jogailos ir Jadvygos rūpesčiu ir lėšomis buvo įrengtas bendrabutis dvylikai Lietuvos ir Lenkijos moksleivių (49). Krokuvos universitete mokėsi ir jos kancleriu tapo šeštasis Kazimiero Jogailaičio sūnus Fridrikas (1468-1503). Kalbant apie dLk Kazimiero vaikų auklėjimą ir išsilavinimą, reikia paminėti ir keturis vyresniuosius karalaičius - Kazimierą (Šventąjį), Joną Albrechtą, Aleksandrą ir Žygimantą (Senąjį), kurie, būdami paaugliai, mokėsi Liubline ir deramai priėmė tėvo prašytą pas juos užsukti Venecijos ambasadorių Ambrozijų Kontarinį, atvykusį į Lietuvą 1474 m. "Vizito metu vienas iš sūnų prataręs jam keletą kuo kilniausių žodžių". Ambasadorius pabrėžė, kad karalaičiai rodę daug pagarbos savo mokytojui [Jonui Dlugošui arba Jonui Kalimachui Buonacorsi], vadindami jį "valentissime homo" - vertingiausiu, puikiausiu žmogumi (50).

Ne tik kunigaikščiai, bet ir kunigaikštienės turėjo būti išsilavinusios - pranašesnės už žemesnių luomų moteris, vertos savo vyrų valdovų. Jau buvo minėta, kad dLk Vytauto žmona kunigaikštienė Ona buvo gavusi knygutę su šv. Daratos gyvenimo aprašymu. Taigi kunigaikštienė Ona, matyt, mokėjo skaityti, o tai, kaip teigia istorikas Ignas Jonynas, buvo labai nepaprastas reiškinys tų laikų Europos visuomenės gyvenime (51). Net jeigu ir nemokėjo, tai šis faktas įrodo ją branginus mokslą ir turėjus savo aplinkoje žmonių, kurie galėję perskaityti ir išversti tekstą.

Jogaila 1422 m. vedė Alšėnų kunigaikštytę Sofiją, kurią žymus italų humanistas Frančeskas Filelfas (1398-1481) vestuvinėje kalboje aukštino už išsilavinimą: Sofija buvo ne mažiau išprususi už pirmąją Jogailos žmoną Jadvygą, išauklėtą imperatoriaus Karolio IV dvare (52).

Renesansas išlaisvino moterį ir sudarė dar geresnes sąlygas siekti išsilavinimo. Istorikė Raimonda Ragauskienė studijoje apie Barborą Radvilaitę mini jos tėvų namuose gautą išsilavinimą: "Menai, istorija, taip pat, žinoma, retorika, turėjo būti ir Barboros mokymosi dalykai" (53). Istorikas Ignas Jonynas taip pat teigia, kad Barbora buvo gerai išmokslinta: be vietos kalbų ji gerai mokėjo lotynų ir italų kalbas (54). Karalienės laiškai taip pat liudija ją turėjus neblogą išsilavinimą. Vien tai, kad 1549 m. Barbora gavo sidabrinę rašalinę už 36 auksinus, rodo, kad ji tikrai rasdavo laiko prisėsti prie rašomojo stalo (55). Vis dėlto, kaip pažymi studijos autorė, Barbora, kalbėjusi tik lenkiškai, nusileido karalienei Bonai, kuri mokėjo itališkai, lotyniškai, ispaniškai, lenkiškai, studijavo istoriją, gamtos mokslus, teologiją (56).

Intelektą demonstruoja ne tik skaitoma lektūra, bet ir kai kurios rūmų pramogos. Yra nustatyta, kad karalienė Barbora ne tik puikiai šoko, jodinėjo, bet ir žaidė šachmatais: XVII a. Radvilų šeimos meno kolekcijoje minima jos šachmatinė su brangakmeniais (57), kitur minima kaulu puošta šaškių lenta su brangakmeniais (58).

Remiantis archeologiniais duomenimis, šachmatai į Lietuvą atkeliavo XIII a. iš Rusios, kur jų daugiausia rasta Bresto, Gardino, Novgorodo, Polocko, Vitebsko ir kitų miestų XII – XIII a. kultūriniuose sluoksniuose (59) ar iš Vakarų Europos (60). Lietuvoje jų, datuojamų XIII - XVII a., yra surasta 28, iš jų 10 – Vilniaus žemutinėje pilyje (pav. 15). Kiti rasti Trakų, Klaipėdos, Kauno pilyse, Kernavės, Punios piliakalniuose. Tai dažniausiai dirbiniai, tekinti iš kaulo, žymiai rečiau – iš medžio. Išskirtinės radimo vietos ir vyraujanti gamybos žaliava - kaulas leidžia daryti išvadą apie tai, kad šachmatais žaidė tik aukščiausio visuomenės luomo atstovai, turintys atitinkamą išsilavinimą, “nes panašūs žaidimai reikalauja matematikos pagrindų, logikos ir įžvalgaus proto" (61). Vilniaus žemutinė pilis yra viena iš ankstyviausių šachmatų radimviečių, rodančių, kad jau pirmieji Vilniaus pilies šeimininkai žinojo šį žaidimą. Daugiausia šachmatų rasta iš XIV - XV a. sluoksnių Žemutinėje pilyje ir Trakuose. Matyt, Jogaila, gyvenęs Vilniuje, ir Vytautas, tuo metu daugiau rezidavęs tėvonijoje, buvo neabejingi šiam intelektualiam stalo žaidimui. Kol kas nėra surasta šachmatų pusfabrikačių, tad galima kalbėti tik apie importą.

Lietuvos valdovų išlavintą estetinį suvokimą, skonį, o kartu ir rūmų prabangą rodo dvaro architektų ir dailininkų darbai. Deja, apie jų sukurtus šedevrus iš valdovų rūmų liekanų spręsti nebeįmanoma, o apie jų gyvenimą VŽP archeologinių liudijimų beveik nėra, išskyrus keramikinius indelius, kuriuose galbūt buvo maišomi dažai (arba vaistai) (62) (pav. 16, 17), bei žalvarinę matuoklę (pav. 18), XVI – XVII I p. pasimetusią tarp grindinio akmenų, matyt, statant ar restauruojant Katedros koplyčią ar valdovų rūmų vakarinį korpusą. Matuoklė – 10 cm ilgio, šarnyru sujungta iš dviejų dalių, puošta trimis skersiniais grioveliais. Dailininkų, tapiusių freskas, jau gotikos laikais būta ir Trakų pilyje, ir Vilniuje; apie tai kalba tapyto tinko gabalėliai, rasti VŽP, bei Trakų pilies menių sieninė tapyba, kurioje, kaip manoma, buvo pavaizduotas Lietuvos valdovo Vytauto kasdienis gyvenimas (63).

Britų istorikas Norman Davies, savo "Lenkijos istorijoje" teigia, kad "Žygimantas Senasis (1467 - 1548) (…) pagyvenęs keletą metų Budos dvare, įgijo polinkį globoti menininkus. Gerokai prieš antrąsias vedybas 1518 m. su Bona Sforza, jis susikvietė daugybę italų į Krokuvą ir greitai tapo tikru architektūros ir muzikos žinovu" (64).

DLk Žygimantas Augustas sukūrė tokią atmosferą, kad karaliaus dvariškiai, geidę garbės ir pasisekimo, turėjo patys būti poetai, filosofai ir mokslininkai (65).
Muziką ir teatrą išmanė ir vertino Vazų dinastijos atstovai: Vladislovas ir jo tėvas Zigmantas, kuris, beje, puikiai mokėjo itališkai (66). Vazų dėka į Vilniaus žemutinę pilį pramynė takus anglų drama ir italų opera.

Aukščiausiųjų šalies asmenų pozicija mokslo ir švietimo atžvilgiu politiniame kontekste turėjo būti vienaprasmė, todėl į juos užtarimo ne kartą kreipėsi bažnyčios persekiojami šviesuomenės atstovai, vykstant kovai tarp reformacijos ir kontrreformacijos. Tai liudija Abraomo Kulviečio lotynų kalba parašytas ir 1543 m. Karaliaučiuje atspausdintas laiškas karalienei Bonai, Žygimanto Senojo žmonai, kuriame jis apgailestauja, kad "yra daug (…) lietuvių labai išsimokslinusių, kurie galėtų būti naudingi valstybei, bet mano likimo įbauginti, apsigyveno Vokietijoje". Jis pridūrė, kad "jeigu Jūsų Didenybės viešpatystėje [jam] nebus vietos", jis priimsiąs Prūsijos hercogo paskyrimą naujai steigiamos aukštosios mokyklos rektoriumi. "Bet, Maloningiausioji Ponia, skaudu (…) mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiems" (67). (Persekiojamas už reformacijos idėjų skleidimą išvyko į Karaliaučių ir ten tapo 1544 m. įsteigto universiteto profesoriumi). Priminsime, kad A. Kulvietis, remiamas karalienės Bonos, 1539 m. atidarė Vilniuje mokyklą be vyskupo sutikimo. Mokykla veikė iki 1542 m. ir buvo uždaryta vyskupo Povilo Alšėniškio iniciatyva. Nepatenkintas A. Kulviečio veikla buvo ir pats dLk Žygimantas Senasis. Mokytojai buvo priversti bėgti.

Tuo laiku mokyklų steigimas ir išlaikymas buvo bažnyčios rūpestis, kuri visaip stengėsi apriboti kitokių mokyklų kūrimąsi ir todėl kreipėsi į kunigaikštį dėl įsakymo, draudžiančio kurti reformatų mokyklas, tikėdamasi išvengti konkurencijos jėzuitų steigiamai kolegijai. Beje, 1568 m., kada Vilniaus seime Žygimantas Augustas žadėjo bajorams įsteigti kolegiją, jėzuitai jau buvo pakeliui į Vilnių. Juos pasikvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, nusprendęs steigti kolegiją be valstybinės valdžios leidimo (68).

Mokslo laimėjimai tapo ypač aktualūs dėl XVII a. vykdomos švedų ekspansinės politikos. Politinės aplinkybės reikalavo sutelkti pajėgiausius kartografus, karo inžinierius, artileristus. Taip susikūrė dvi mokslininkų grupės, mecenuojamos Radvilų ir karaliaus dvaro, ypač valdant Vladislavui Vazai (69). Karališkoje artileristų ir kartografų grupėje dirbo Janas Pleitneris, Elijas Arciševskis, Kristupas Arciševskis ir lietuviai Fridrichas Getkantas ir Kazimieras Semenavičius.

IŠVADOS:

1. Nors ir negausūs archeologiniai radiniai, surinkti iš įvairių VŽP valdovų rūmų kultūrinių sluoksnių, liudija aukštą Lietuvos valdovo dvaro kultūros lygį ir išprusimą. Jais remdamiesi, galime teigti jau nuo XIII a. Vilniaus dvare gyvenus vienuolius raštininkus, dailininkus, architektus; XIII – XV a. pilyje jau žinoti šachmatai, XV - XVI a. čia kaupta biblioteka.
2. Nuo pat Lietuvos valdovo dvaro formavimosi pradžios Vilnius tapo svarbiu valstybės centru ne tik politiniu ir ekonominiu, bet ir kultūriniu požiūriu. Visos kultūrios ir mokslo naujovės, pasiekusios šalį, remiantis archeologiniais duomenimis, pirmiausia prigijo Vilniaus žemutinėje pilyje, ir tik paskui paplito po periferiją.
3. Lietuvos valdovo dvaras buvo ne tik kultūros vartotojas, bet ir globėjas, mecenatas. Valdovų žmonos taip pat neatsiliko nuo savo vyrų, nors valstybinei kultūros politikai jų asmeninių polinkių ir interesų pobūdis ryškesnės įtakos neturėjo.
4. Aktyvus kultūrinis gyvenimas Vilniaus žemutinėje pilyje rodo ir aukštą LDK valdovų bei jų šeimos narių išsilavinimo lygį, kuris LDK gyvavimo laikais buvo privalomas ir, kita vertus, garantavo atitinkamo lygio tarptautinių santykių plėtrą.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA


1. Laucevičius E. XV - XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose. - V., 1976.
2. Steponavičienė D. Dar vienas inkunabulas? // Lietuvos istorijos metraštis 1997 m. - V., 1998. - P. 447.
3. Ten pat. - P. 441 – 447.
4. Laucevičius E. XV - XVIII a. knygų įrišimai …. - P. 29.
5. Steponavičienė D. Dar vienas … - P. 447.
6. Laucevičius E. XV - XVIII a. knygų įrišimai … - P. 30.
7. Die Kunst der Gotik: Architektur. Skulptur. Malerei. - Köln, 1998; Gombrich E.H. Meno istorija. - V., 1995.
8. Tarptautinių žodžių žodynas. - V, 2001.
9. Jonynas I. Lietuvos didieji kunigaikščiai. - V., 1996 - P. 149.
10. Laucevičius E. XV - XVIII a. knygų įrišimai… - P. 111; Papee Fr. Acta Alexandri. Monumenta Medii Aevi historica res gestas Poloniae illustrantia. - T. 19. - Cracoviae, 1927. - P. 542.
11. Potkowski E. Książka rękopiśmienna w kulturze Polski średniowiecznej - Warszawa, 1984. - P. 203.
12. Papee Fr. Acta Alexandri…
13. Jurginis J. Renesansas ir humanizmas Lietuvoje. - V., 1965. - P. 123.
14. Laucevičius E. XV - XVIII a. knygų įrišimai … - P. 10-11.
15. Ten pat. - P. 111.
16. Jablonskis K. Lietuvos kultūra ir jos veikėjai. - V., 1973. - P. 353-357.
17. Vilniaus universiteto istorija 1579 - 1803. - V., 1976. - P. 206.
18. Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. - V., 1999. - P. 146.
19. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai: (Feodalizmo epocha. Iki XVIII a.). – V., 1981. - P. 127; Kawecka-Gryczowa. Biblioteka ostatniego Jagiellona. Pomnik kultury Renesansowey. – Wrocław etc, 1988.
20. Hartleb K. Bibljoteka Zygmunta Augusta. - Lwów, 1928.
21. Laucevičius E. XV - XVIII a. knygų įrišimai … - P. 112; Hartleb K. Bibljoteka …
22. Laucevičius E. XV - XVIII a. knygų įrišimai … - P. 114.
23. Braziūnienė A. Kelios pastabos dėl Žygimanto Augusto knygų Vilniaus Universiteto bibliotekoje // Knygotyra. 1997. - Nr. 33. - P. 181 – 186.
24. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos … - P. 131.
25. Vladimirovas L. 400 metų kultūros, švietimo ir mokslo tarnyboje // Kultūrų kryžkelėje. - V., 1970. - P. 8.
26. Ročka M. Lietuviškoji Petro Roizijaus poezijos tematika ir jo kultūrinė veikla Lietuvoje. – V., - P. 145-152.
27. Tarasenka P. Kultūriniai turtai mūsų laukuose: Akmens ir jų reikšmė // Mūsų rytojus. 1928. Geg. 17. Birž. 8; Tarasenka P. Pėdos akmenyje. Lietuvos istoriniai akmenys. – V., 1958.
28. Tarasenka P. Perkūno šventykloje. – K., Marijampolė, 1939.
29. Striškienė Ė. Diržių senkapių (Pakruojo rajonas) archeologiniai tyrimai 1997 m. – MA IIR, B- P. 39; 21-22 pav.
30. Steponavičienė D. Ploto prie rūmų pietryčių kampo 1997 m. archeologinių tyrimų ataskaita (Perkasa Nr. 4). – V., 1998.
31. Narbutas S. Nuo Mindaugo raštų iki Karpavičiaus pamokslų: XIII - XVIII amžiaus LDK raštijos apžvalga. - V., 2000. - P. 14.
32. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. - Vilnius, 1971. - P. 54-55; Jurginis J. Lietuvių epas: Didvyriai, karvedžiai, kunigaikščiai. - Kaunas, 1992. - P. 92.
33. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos … - P. 43-44.
34. Narbutas S. Nuo Mindaugo … - P. 18.
35. Ten pat. - P. 14-15.
36. Svetikas E. Kauliniai stiliai – vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų amžių rašikliai Lietuvoje // Lituanistica. 1998. Nr. 3 (35). – P. 21 – 42.
37. Прищепа Б.А., Нíкольченко Ю.М. Лíтописний Дорогобуж в перíод Киïвськоï Русí: До íсторíï населения Захíдноï Волинí в Х – ХIII столíттях. – Рíвне, 1996. - Pav. 91; Lűdecke T. Mittelalterliche Schreibgriffel aus Stade: Ein Beitrag zum Fundbild der Stili im Hanseraum. – Kn.: Civitas et castrum ad mare Balticum: Baltijas archeoloģijas vēstures problēmas dzelzs laikmetā un viduslaikos. Rīga, 2002. - Pav. 2 – 4.
38. Vilniaus žemutinės pilies rūmai: (1989 metų tyrimai). T. 2 – V., 1991. - P. 40.
39. Narbutas S. Nuo Mindaugo … - P. 18.
40. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos … - P. 43.
41. Kosman M. Kanceliaria wilkiego księcia Witolda // Studia zródłoznawcze. T. 14. 1969. P. 101-117. - S. 101-117.
42. Senoji Lietuvos literatūra. Kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. - V., 1996. - P. 165.
43. Ten pat.- P. 199, 200.
44. Jonynas I. Lietuvos didieji ... - P. 230.
45. Kučinskas A. Kęstutis.- Vilnius, 1988. - P. 195.
46. Ragauskienė R. Barbora … P. 167.
47. Lietuvos TSR istorijos chrestomatija. - K., 1985. - P. 42.
48. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos … - P. 65-66.
49. Jonynas I. Lietuvos didieji ... - P. 294.
50. Klimas P. Ambrosio Contarini Venecijos ambasadorius Lietuvoje (1474-1477) // Praeitis. T. 2. - K., 1933. P. 158 – 182. - P. 171.
51. Jonynas I. Vytauto šeimyna. - K., 1932. (Atsp. Iš "Praeitis". T. 2.). - P. 38.
52. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos … - P. 66.
53. Ragauskienė R. Barbora … - P. 95.
54. Jonynas I. Lietuvos didieji … - P. 326.
55. Ragauskienė R. Barbora … - P. 100; Baliński M. Pisma historyczne. Pamiętniki o królowej Barbarze żonie Zygmunta Augusta. T. 1. - Warszawa, 1943. - S. 141.
56. Ragauskienė R. Barbora... - P. 160.
57. Paliušytė A. XVII a. Biržų Radvilų kolekcijos ir šiaurietiškų "kunstkamerų" tradicija // Kn.: Europos dailė. Lietuviškieji varijantai. - V., 1994. - P. 131.
58. Paliušytė A. // Menotyra. 1996. - Nr. 2. - P. 43-63.
59. Линдер И.М. Шахматы на Руси. – Москва, 1975. - C. 69-76.
60. Blaževičius P. Pramogos viduramžių Lietuvoje (archeologijos duomenimis): [VVU] Bakalauro darbas. - Vilnius, 2001. - P. 7.
61. Ten pat. - P. 41.
62. Steponavičienė D. Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Rūmų Pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m. [Ataskaita]. – Vilnius, 1997. - P. 7.
63. Adomonis T. Trakų salos pilies rūmų sieninė tapyba // Menotyra. 1969. - Nr. 2. – P. 135 – 159.
64. Davies N. Dievo žaislas. Lenkijos istorija. T. 1: Nuo seniausių laikų iki 1795 m. - V., 1998. - P. 178-179.
65. Ten pat. - P. 187.
66. Zbiór pamiętników historycznych o dawnej Polszcze… przez J.U. Niemcewicza. T. 1. - Lipsk, 1838. T. 2 - Lipsk, 1839. - S. 109; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. – V., 2001. - P. 80.
67. Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. - V., 1957. - P. 478.
68. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos … - P. 147.
69. Ten pat. - P. 277.


Daiva Steponavičienė