KO SIEKIAME DOVANOMIS?

 

Artėjančios Kalėdos tuoj įsuks į į šventinį šurmulį, miniomis – nuo didelio iki mažo – pasklisime po supermarketus ir akropolius ieškoti vienintelės ir nepakartojamos, būtinai gražios ar kvepiančios, nors dažnai nepraktiškos ir nevisada reikalingos dovanėlės savo artimam draugui, mamai, kūdikiui… Kasmetinis galvos skausmas: ką išrinkti? Taip norisi nustebinti, pradžiuginti savo artimuosius… Kalėdinės dovanos – ypatingos, nepanašios į kitokiomis progomis renkamas.

Kuo norima pasiekti dovanomis? Parodyti ir tuo pačiu gauti dėmesį, siekiame “nemirtingumo”, - juk pažvelgus į lentynoje stovintį malonų niekutį ar paveikslą, kabantį ant sienos, atminty būtinai išnyra dovanotojo atvaizdas…

Dabartinis dėmesio demonstravimas davanojant dažnai gerokai skiriasi nuo senovėje vyravusio papročio dovanoti, siekiant politinio palankumo. Seniau dovana buvo viena svarbiausių diplomatijos priemonių (čia nekalbėsime apie aukas dievams, siekiant gero derliaus ar karinės pergalės, - apsiribosime žemiškais tarpusavio ryšiais).

Dar barbarų epochos karo vadai dalį savo karo grobio padalydavo mažiau kilmingiems bendražygiams. O ir patys kariūnai reikalavo iš savo vado žiedų ir antkaklių, kad kartu su dovana gautų ir dalelę jo sėkmės. Neįmanoma įsivaizduoti vado, kuris nedalintų papuošalų, šykštėtų dovanų, - juk niekas jam nebūtų tarnavęs, nesitikėdamas kartu su materialiu atpildu perduodamos magiškos jėgos ir laimės. Vado dovana buvo atpildas už ištikimybę ir garantija, kad kariauninkas bus toks ir ateityje.

Tačiau dovanojimas nebuvo vienpusis veiksmas: tai buvo pasikeitimas dovanomis. Draugiškų ryšių užmezgimas, santuoka, svečių lankymas, prekybinio sandėrio ar taikos derybų sėkminga baigtis, mirusiojo metinės, priėmimas į globą ir daugelis kitų visuomeninių aktų buvo lydimas dovanų, kuriomis keitėsi abi pusės.

Žmonės tarpusavy keitėsi dovanomis dėl to, kad vyravo įsitikinimas, jog kartu su dovanojamu turtu perimama tam tikra dovanojamojo esybės dalelė, ir dovaną gaunantis užmezga su juo ypatingus ryšius. Jei už dovaną neatlyginta, ją gavęs tampa priklausomas nuo dovanotojo. Atsakas į galingo žmogaus dovaną buvo ištikima tarnyba arba giriamoji daina, o lygiakilmio žmogaus neatlyginta dovana galėjo netgi būti labai pavojinga jos gavėjui. Magiška priklausomybė nuo tokio žmogaus kėlė pavojų, kad bus prarastas asmenybės vientisumas ir laisvė, gavėjas, neatsimokėjęs už dovaną degraduos ar net mirs.

Tokie patys principai, tik gal mažiau mistifikuoti, egzistavo ir viduramžiais, kuomet Europos valdovai neįsivaizdavo sėkmingo valstybės valdymo be dosnumo demonstravimo tarptautiniu mastu. Lietuvos didieji kunigaikščiai keitėsi dovanomis su kaimyninių ir tolimesnių šalių valdovais per pasiuntinius, vykusius su diplomatiniais vizitais. Apie tai daugiausia duomenų turime iš dLk Vytauto laikų – XV a. Kunigaikštis Vytautas teikdavo ir gaudavo dovanas iš Lenkijos karaliaus - pusbrolio Jogailos, Zigmanto ir jo žmonos, Ordino didžiojo magistro ir kitų jo pareigūnų bei kitų asmenų.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje rašoma, kad 1397 m. "žiemą pavasariop atvažiavo Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus Dmitrijevičius pas savo uošvį didįjį kunigaikštį Vytautą į Smolenską per gavėnią. Ir pagerbė didįjį kunigaikštį Vytautą daugeliu dovanų: aukso grandinėmis ir aukso diržais, ir sabalais, brangakmeniais ir auksiniais indais, ir totoriškais arkliais. Ir didysis kunigaikštis Vytautas savo žentą didįjį kunigaikštį pagerbė ir apdovanojo įvairiomis dovanomis: perlais siuvinėtais rūbais ir brangiais aksomais, labai vertingais brangakmeniais, ir eržilais su auksu apkaltais balnais, stebuklo vertais, ir išleido į Maskvos miestą su didele pagarba, o pats išvažiavo į Lietuvą".

Kunigaikščiai vieni kitiems dovanodavo brangius ginklus ir šarvus, veislinius žirgus, medžioklinius šunis ir dresiruotus sakalus, laukinius žvėris; ypač buvo vertinami egzotiški gyvūnai: Vytautas Trakuose turėjo žvėryną, kurio puošmena buvo liūtas, kurį 1408 m. jam padovanojo didysis magistras. Atsilygindamas už tai, kitąmet Vytautas magistrui padovanojo keturis gyvus taurus.

Labai populiari dovana buvo prabangaus audeklo – šilko, aksomo, damasto, atlaso, altembaso rietimas ar jau pasiūtas drabužis, taip pat šermuonėlių, sabalų, kiaunių, miegapelių kailiniai. Kadangi dLk Vytautas ypač mėgo rengtis juodai, tai šis jo pomėgis neliko nepastebėtas: Jogailos 1394 - 1395 m. sąskaitų knygose minimas “juodas aksomas dviems kunigaikščio Vytauto apsiaustams pasiūti”, “šešios uolektys juodo audinio kunigaikščio Vytauto apsiaustui”, “nupirktas tvirtas audinys dviems kunigaikščio Vytauto apsiaustams” “juodas šilkas kunigaikščio Vytauto prancūziškiems apsiaustams”, “rietimai aksomo”, “svaro sunkumo šilkiniai audiniai.

Keliautojas, prancūzų kilmės didikas Žilberas de Lanua pasakoja, kad per vienus iškilmingus pietus atvyko pas Vytautą dvi ambasados, - viena iš Didžiojo Novgorodo, kita – iš Pskovo “karalystės” su puikiomis dovanomis. Bučiuodami žemę priešais Vytauto stalą, tie pasiuntiniai paskleidė kiaunių kailių, šilko rūbų, kailinių, iš viso bent šešiasdešimt rūšių. Išvažiuojantį ambasadorių dLk Vytautas irgi apdovanojo brangiais drabužiais: dvejais šilkiniais kailiniais, pamuštais sabalų kailiais, keturiais šilko drabužiais, dešimčia išsiuvinėtų galvos apdarų ir t. t.
Didysis Ordino magistras kunigaikštienei Onai ir jos dvariškėms padovanojo perlais puoštas šilkines pirštinaites, kurios kainavo 8 markes.

Antroji dLk Vytauto žmona, Julijona Vytautienė, atsidėkodama magistrui už atsiųstą Reino vyną, nusiuntė jam porą pirštinių - "ne kaip dovaną, bet kaip prisiminimą", kitą kartą - aukštą kepurę.
Mėgta dovanoti ir papuošalus. 1393 metais, Jogaila, matyt, buvo ieškojęs dLk Vytauto žmonos kunigaikštienės Onos simpatijų: jis nupirko ir pasiuntė jai tris žiedus - vieną auksinį su juodinimu ir du žiedus su emaliu.

Šaltiniai mini, kad 1382 m. didysis Ordino komtūras Vilhelmas Helfenšteinas kartu su laišku Julijonai Algirdienei pasiuntė porą stalo įrankių, o sūnui Jogailai – peilį – “ne vien kaip buities reikmenį, bet kaip draugiškumo ženklą”.

Karaliai vieni kitiems dovanodavo net maisto produktus, prieskonius, vaisius, alų, vyną. Kunigaikščio Vytauto šeima šių skanėstų gaudavo iš Ordino magistro Ulricho fon Jungingeno.
Viduramžiais Europoje atsirado ir suklestėjo knygrišystė. Kadangi rankraštinės ir pirmosios spausdintos knygos, aptrauktos prabangia gelumbe, puoštos tauriųjų metalų apkaustais ir brangakmeniais, buvo labai brangios, jos tapo valdovų vertomis dovanomis (pav.) – ne tiek dėl turinio, kiek dėl savo prabangios išvaizdos.

Iš retesnių davanų buvo muzikos instrumentai. 1408 m. Minėtasis Ordino magistras, aukštai vertindamas kunigaikštienės Onos politinį vaidmenį Lietuvoje ir tikėdamasis jos palankumo, pasiuntė jai muzikinius instrumentus - klavikordą - vieną iš fortepiono prototipų, ir portatyvą - nešiojamus kelių vamzdelių vargonus be pedalų, pagamintą Marienburgo instrumentų meistrų.

Ne tik instrumentai buvo dovanojami, bet ir kiti rūmų pramogoms derantys “atributai”: neūžaugos, juokdariai ir muzikantai. Jie priklausė tai dvaro kategorijai, kuri dažniausiai keisdavo savo gyvenamąją vietą: būdavo kunigaikščio dovanojami ir skolinami kitiems; ypač mielai jais dalydavosi didysis Ordino magistras ir dLk Vytautas.


Daiva Steponavičienė