KODĖL SENOVĖS LIETUVIAI DEGINO SAVO MIRUSIUOSIUS



Vėlinių naktį mūsų krašto kapinės virsta mini miestais – degančios žvakelės atrodo lyg šviečiantys langai, už kurių tebesijuokiama, tebesipykstama… Tebegyvenama… Šiaurus vėjas užgesina žiburėlius, tesimato tik stūksantys antkapiai su iškaltais vardais ir datomis. Žiemą protėvių kapeliai skendi pusnyse, vasarą – gėlėse. Lankome, tvarkome, prižiūrime juos, kol pajėgiame, tikėdami, kad ir mūsų amžiną buveinę lankys mūsų ainiai… Tačiau vis dažniau sugrįžtame prie kitos galimybės: mirusiųjų deginimo – kadaise išguito, išgyvendinto, išsižadant ir protėvių tikėjimo į pomirtinį pasaulį, ir senolių papročių, o kartu ir tokio paprasto pragmatiškumo: pelenų urna užima mažai vietos, o sudegintas kūnas nekelia pavojaus plisti ligoms…


Lietuvoje paprotys laidoti nedegintus mirusiuosius karstuose galutinai įsitvirtino sulig krikščionybe – XV a. Tačiau dar ilgai – net porą šimtmečių - išliko senovinė tradicija į kapą velioniui įdėti jo mėgtus daiktus, papuošalus, ginklus, darbo įrankius, pinigus… Dažnam palikdavo valgio – puodą su vištiena, o mirusiam žiemą kojūgaly pastatydavo puodynę su žarijomis – kad nesušaltų… Kartu su kariu palaidodavo velionio žirgą ir šunį bei sakalą. Buvo tikima, kad viso to prireiks ir pomirtiniame pasaulyje…


Iki krikščionybės įvedimo sudeginto kūno pelenus baltai, priklausomai nuo laiko ir vietos arba vienos ar kitos genties tradicijų, laidojo įvairiai: pildavo į medines dėžutes, molines urnas, kurias žemėje apkraudavo akmenų krūsnimis, apjuosdavo akmenų vainikais ir supildavo kalvelę – suformuodavo pilkapį, kitur mesdavo į vandenį, kai kada supildavo į karstą ir sudėliodavo papuošalus taip, lyg ten gulėtų nedegintas mirusysis…


Pirmosios rašytinės žinios apie baltų mirusiųjų deginimą mus pasiekė iš IX a. Antai keliauninkas Vulfstanas užsimena apie prūsų laidojimo papročius:
“Yra toks aisčių paprotys, kad bet kurios kilmės žmonės turi būti sudeginami. Aisčiai turi įprotį numirėlį nesudegintą palikti gentainių ir draugų tarpe apie vieną arba du mėnesius. Karalius ir kitus aukštos kilmės žmones palieka nelaidotus tuo ilgiau, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir lieka jie nesudeginti, ir guli ant žemės savo namuose. Ir jam viduje gulint, turi būti puotaujama ir žaidžiama, kol jį sudegina. Aisčių giminė sugeba gaminti šaltį. Todėl ten numirėliai ilgai guli, o nepūva, kadangi jie juos įšaldo. Pristatydami du indus, pripiltus alaus arba vandens, jie padaro, kad abu įšąla, ar tai būtų žiemą, ar vasarą.


Tą dieną, kai numirėlį nori nešti ant laužo, padalija po puotavimų ir žaidimų likusią jo nuosavybę į penkias ar šešias dalis, kartais ir į daugiau dalių, žiūrint, kiek naudos yra likę. Maždaug už vienos mylios nuo sodybos padeda didžiausią dalį, paskui antrą, paskui trečią, kol viskas toj vienoj mylioj yra padalyta. Ir menkiausia dalis turi būti arčiausiai prie numirėlio namų. Tada turi susirinkti visi vyrai, kurie krašte turi greičiausius žirgus, už penkių ar šešių mylių nuo to lobio. Tada visi skuba jo link. Vyras greičiausiu žirgu prijoja pirmą ir didžiausią dalį, ir taip toliau vienas po kito, kol viskas esti paimta. Tada nujoja kiekvienas su savo dalimi savo keliu. Jie turi teisę visa pasilaikyti. Dėl to tenai greiti žirgai labai brangūs. Ir kai tokiu būdu numirėlio nuosavybė yra padalyta, išneša lavoną ir sudegina jį kartu su ginklais ir drabužiais”.


Tais laikais žmonės tikėjo, kad juo aukščiau kils į dangų laidotuvių laužo dūmai, tuo aukščiau sudegintasis bus danguje, ir ten jis bus tuo turtingesnis, kuo daugiau ant laužo bus sudeginta jo turto.


Apie kunigaikščių ir didikų kremavimą Vilniuje turime duomenų ir iš XIII a. pabaigos. Lietuvos metraštyje rasta legenda, kuri byloja taip: "Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų. Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami, tiktai ten, nes iki tol mirusiųjų kūnus degindavo toje vietoje, kur kas būdavo miręs".


Apie mirusiųjų deginimo paprotį rašė ir XV a. lenkų kronikininkas Janas Dlugošas: “Tačiau lietuviai kadangi turėjo apsčiai miškų ir giraičių, turėjo išskirtinius miškus, kuriuose pavienės sodybos ir kai kurie namai ir šeimos turėjo specialias laužavietes, kuriose mirusiųjų lavonus buvo pratę deginti. Kartu su kremuojamu kūnu buvo deginami ir vertingesni daiktai: žirgas, jautis, karvė, krėslas, ginklai, rūbai, antkaklė, žiedas kartu su lavonu, neatsižvelgiant ar tai būtų auksiniai, ar sidabriniai daiktai. Pagal šį paprotį Algirdas, Gedimino sūnus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo [Jogailos] gimdytojas, pražudytas likimo, pagonybės klaidingume Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, su geriausiu žirgu, perlais ir gemomis atausta palaidine, su purpuriniu auksuotu puikiu apsiaustu, apjuostas sidabriniu auksuotu diržu, buvo sudegintas”. Vartbergės kronika taip byloja: "1377 metais Upytės puolimo metu mirė Algirdas, vyriausiasis lietuvių karalius. Laidotuvės vyko labai iškilmingai, kūnas buvo sudegintas su įvairiais daiktais ir aštuoniolika žirgų pagal jų pačių išgalvotas apeigas".


Mirusiųjų deginimo apeigų buvo liepta atsisakyti dar XIII a.: 1249 m. vokiečių Ordino sutartyje su prūsais, kurie buvo verčiami prižadėti, kad “nei jie patys, nei jų vaikai nebesilaikys ateityje nei šių, nei kitų pagoniškų papročių: mirusiuosius deginti arba žemėje laidoti su žirgais ar su žmonėmis, ar su ginklais bei drabužiais arba kitokiomis brangenybėmis,(…) nelaikys savo tarpe tulisonių nei lygašonių – didžiausių melagių ir veidmainių, kurie, nelyginant pagonių kunigai, (…) pakėlę į dangų akis, šaukdami melagingai tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą, ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį”.


Tuo pat metu krikščioniškoji Europa pati tikėjo į pomirtinį pasaulį, sielos išganymą, paniekindama nuodėmingą kūną, kurį po mirties graužia kirminai… Toks apiręs lavonas iki XV a. pabaigos, prieš užleisdamas vietą giltinės įvaizdžiui, vaizduojamajame mene simbolizavo pačią mirtį. Avinjono celestinų vienuolyne prieš Prancūzijos Revoliuciją buvo paveikslas, kurį tradicija priskyrė pačiam į menus linkusiam fundatoriui karaliui Rene. Paveiksle buvo pavaizduotas stačias moters lavonas su dailia šukuosena, apvilktas įkapėmis; kirmėlės graužė kūną. Pirmosios parašo eilutės buvo tokios:


“Kadaise buvau gražesnė už visas moteris,
Mirtis padarė mane tokią.
Mano kūnas buvo labai gražus, skaistus ir švelnus,
Bet viskas dabar pavirto pelenais.
Mano kūnas buvo žavus ir mielas,
Dažnai įpratusi buvau vilkėti šilkais,
Dabar turiu būti visai nuoga.
Dėvėjau brangius voverės kailinius,
Gyvenau savo malonumui didžiuliuose rūmuose,
Dabar gyvenu šitame ankštame karste.
Mano kambarį puošė gražūs kilimai,
Dabar mano kapo duobę raizgo voratinkliai”.


Senovės lietuvių sąmonės tokie vaizdiniai netemdė: joje viršų ėmė sielos nemirtingumas, sumišęs su materijos amžinumu: būdami gamtos vaikai, jie įsivaizdavo žmogaus sielą gyvenant medyje, iš kurio padarytos kanklės ar smuikas rauda žmogaus balsu, todėl nekirto šventų giraičių – protėvių sielų buveinių, ir todėl dar taip neseniai, išlydint velionį, buvo raudama: “Kokiais lapeliais šlamėsi, kokiais žiedeliais pražysi, kad tave išėjusį atpažinčiau?”…

 

Daiva Steponavičienė