VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES SODAS:
DUOMENYS IR ATKŪRIMO PROBLEMOS


Iš griuvėsių sparčiai kyla Lietuvos valdovų rūmai. Lietuvos vardo istoriniuose šaltiniuose paminėjimo tūkstantmečio proga 2009 m. galėsime lankytis įrengtose jų menėse, apžvelgti muziejinę ekspoziciją, pasigrožėti rūmų vidinio kiemo galerijomis. Tačiau ne vien puošnus eksterjeras ir prabangi rūmų vidaus apdaila apsprendžia rūmų grožį: ne menkesnis vaidmuo tenka rūmų aplinkai – parkams su karpytais želdiniais, skulptūromis ir fontanais.

Išlikusi rūmų pietinio fasado ikonografija pateikia tik plytinčios XIX a. aikštės vaizdą be jokių želdinių ir fontanų, tačiau iš ankstyvesnių rašytinių šaltinių yra žinoma, kad jų toje vietoje būta: karalienė Bona Sforca, Žygimanto II (Senojo) žmona, gyvenusi rūmų rytinio korpuso apartamentuose, po savo langais buvo užveisusi renesansinį „itališką“ sodą , o jos sūnus Žygimantas Augustas Vilnios ir Neries santakoje buvo liepęs iškasti tris sodo tvenkinius . XVII a. pradžioje Vilniuje lankėsi pranciškonas brolis Antanas, atkreipęs dėmesį į „pilies sodą“, kuris italų pavyzdžiu buvęs su alėjomis, špaleriais, apsodintais vyšnaitėmis vietoj apelsinmedžių. Sode buvę gausu fontanų ir šulinių, kurių buvę daug ir pačiame mieste dėl palankios vietovės, iš aukštumų tekant šaltiniams .

Europos šalių istoriografijoje apstu veikalų, skirtų istoriniams sodams ir parkams nuo seniausių laikų iki mūsų dienų . Ypač tuo gali pasigirti lenkai, apžvelgę ne tik Lenkijos , bet ir Lietuvos sodų ir parkų problematiką , kur šiek tiek vietos skirta ir Vilniaus žemutinės pilies želdiniams.

Lietuvos istoriografijoje kol kas apsiribota tik dabartinių parkų planavimu ir analize, o istoriniams sodams ir parkams dėmesio skiriama labai mažai , nebent XVIII a. pab. – XIX a. I p. Vilniuje užveistam Botanikos sodui ir jo steigėjui profesoriui Stanislovui Bonifacui Jundzilui.

Tačiau, jeigu nagrinėjant istorinių sodų ir parkų klausimą, remiamasi rašytiniais šaltiniais, tai archeologiniai šaltiniai yra visai ignoruojami. Tuo tarpu jie galėtų pateikti vertingos informacijos apie planinę sodų struktūrą: vaismedžių, fontanų, skulptūrų vietas. Tą jau seniai suprato kiti mūsų kaimynai – rusai, archeologinių tyrimų duomenis laikę vienu iš svarbiausių faktorių, siekiant atkurti istorinį landšaftą . Jie atkreipė dėmesį ir į tai, kad nepakanka surinkti vien archyvinius istorinius duomenis bei ikonografiją – senas nuotraukas, planus ir brėžinius, - bet reikia atsigręžti ir į vieno ar kito laikotarpio grožinę literatūrą bei tautosaką, kur galima rasti vertingos, tikslios, nors ir ne moksliškai pateiktos, informacijos.

Lietuvoje iki šiol nuosekliai nėra tyrinėtas nė vienas sodas. Vilniaus karališkąjį sodą irgi dar reikia lokalizuoti bei nustatyti jo planinę struktūrą. Tam reikia ištirti nemažą plotą priešais Valdovų rūmus iki pietinės gynybinės sienos (šiuo metu yra padarytas tik vienas pjūvis, tačiau jo duomenų nepakanka). XVI – XVII a. I p. sodo liekanas tikimasi rasti maždaug 3 m gylyje, o aukščiau glūdi XVII a. II p. – XIX a. pastatų ir gatvių liekanos, kurios nukentėtų, jeigu sodas būtų užveistas dabartiniame paviršiuje, neatlikus tyrimų: mūrus suardytų medžių šaknys.

Prieš metus karališkojo sodo liekanos yra aptiktos ir pilnai ištirtos Vavelyje (Krokuva), kur rezidavo Abiejų Tautų Respublikos valdovai. Šių tyrimų duomenys gali būti naudingi ir mūsų tyrėjams. Atkuriant karališkąjį sodą, būtina atsižvelgti ir į kitų vietovių, susijusių su Lietuvos valdovais, tyrimų duomenis bei atkūrimo patirtį. Taip pat, kaip ir į konkretaus objekto – istorinio karališkojo sodo – vietą dabartinėje erdvėje bei sąveiką su šalia esančiais kitais objektais ir jų meninę architektūrinę stilistiką: tai turėtų būti vieningas ansamblis, grąžinantis mus į savo klestėjimo laikus.

Šiuo metu yra parengtas Valdovų rūmų atkūrimo techninis projektas, kuriame pavaizduoti ir būsimi sodai (pav. – techninis projektas), tačiau jiems kol kas nėra skirta lėšų, todėl šis klausimas yra nukeltas kitam atkūrimo darbų etapui. Jis bus sprendžiamas, pasitelkus tyrėjų, projektuotojų ir landšafto specialistų pajėgas.

Vis dėlto, kad ir negalime pasigirti pilnai sukaupta ir apdorota istorinių, architektūrinių ir ikonografinių duomenų baze, šiokios tokios informacijos apie Vilniaus žemutinės pilies želdinius turime: archeologinių šios vietos kasinėjimų metu tyrinėjant kultūrinį sluoksnį, buvo paimti grunto pavyzdžiai palinologinei (žiedadulkių) analizei. Šie duomenys paliudijo dekoratyvinio gėlyno Žemutinės pilies teritorijoje buvimą: XIII – XV a. sluoksnių mėginiuose rasta dekoratyvinių gėlių – astrų, gvazdikų, katilėlių, ožekšnio krūmo žiedadulkių . Tai rodo, kad šios gėlės tais laikais buvo auginamos darželiuose.

Sodo daiktinių „užuominų“ galima rasti tik XV a. pab. – XVI a. pradžioje. Šio laikotarpio archeologiniame sluoksnyje rasta didelių storasienių žaliai glazūruotų vazonų skylėtais dugnais ir įrėžtomis banguotomis linijomis puoštais angokraščiais. Tokio tipo indų rasta, tyrinėjant Valdovų rūmų pietinių vartų bokštelio rūsį. Šio rūsio užpildo žiedadulkių tyrimai parodė didelį mirtų šeimos augalų kiekį. Šis augalas lepus, tikriausiai augintas patalpoje - puošė rūmų menes.


Ten pat rastos ąžuolo, liepos, beržo žiedadulkės bei lazdyno ir kaštono riešutai, net itališko karališkojo riešuto vaisiai. Tai galbūt parko buvimo ankstyvojo renesanso laikais įrodymas.

Kartu buvo surasta uogų – aviečių, erškėčių, gervuogių, žemuogių, katuogių, vynuogių - sėklų ir kaulavaisių – vyšnių, slyvų – kauliukų, tačiau šie radiniai vis dėlto dar neįgalina kalbėti apie minėtų augalų veisimą šalia pilies, o veikiau rodo to laikotarpio mitybos ypatumus, pristatant į pilį įvairių rūšių maisto produktus, nes šie vaismedžiai tuo metu Lietuvoje neaugo.

Sprendžiant iš žiedadulkių tyrimų, Žemutinėje pilyje maistui buvo naudojamos ir tuo metu auginamos grūdinės kultūros - miežiai, kviečiai, avižos, rugiai, grikiai. Javų pasėliai, suprantama, nebuvo auginami Žemutinėje pilyje, į dvarą buvo pristatomi tik jų produktai, o štai ankštinės kultūros – pupos, žirniai bei daržovės – kopūstai, ridikai, ropės galėjo būti auginamos ir darže šalia pilies. Čia turėjo augti ir prieskoniniai augalai. Padažams, be kurių neįsivaizduojamas viduramžių patiekalų gaminimas, buvo naudojamos vietinės prieskoninės žolės - krienas, garstyčia, pipirmėtė, čiobrelis, prieskoniai, atgabenti iš šiltųjų kraštų: bazilikas , viksvuolė – migdolų arba riešutų pakaitalas, pelynas, tinkantis ir mėsai, žuviai paruošti, pipirnė - salotoms , raudonėlis, salieras, tinkami žuvų, mėsos, daržovių patiekalams ; jų žiedadulkių aptikta ir VŽP.

Iki XVI a. rašytinių duomenų apie Vilniaus žemutinės pilies želdinius neturime. Kurį laiką sodui veisti nebuvo palanki ir politinė situacija - karai dėl sostinės XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje. Greičiausiai tuomet sodo ir nebuvo. Nuolat besikeičiantys pilies šeimininkai vargu ar turėjo laiko rūpintis dar ir pilies aplinkos estetika. Padėtis turėjo keistis, aprimus politinei situacijai XV a.

Šiek tiek peno pamąstymams turime, remdamiesi rašytinėmis žiniomis apie dLk Vytauto dvaro gyvenimą. 1413 m. Lietuvos valdovą aplankė prancūzų keliautojas Žilberas de Lanua. Pirmiausia jis atvyko į Vilnių, tikėdamasis rasti kunigaikštį pilyje. Deja, jo kelionės aprašyme nėra nė žodžio apie sodą. Pastabusis Lanua, atkreipęs dėmesį į tokias „smulkmenas“, kaip vilniečių drabužiai ir šukuosenos, nebūtų galėjęs neatkreipti dėmesio į sodą, jeigu jis būtų buvęs šalia pilies. Tiesa, Žilberas de Lanua Vilniuje lankėsi žiemos metu, kuomet galimą sodą ar daržą dengė sniegas.

Yra duomenų, kad 1536 m., valdant Žygimantui Senajam, karalienės Bonos pageidavimu italų architektas J Hartulanas Vilniaus Žemutinėje pilyje užveisė itališko pavyzdžio sodą su alėjomis, gazonais, gėlių lysvėmis, balto marmuro skulptūromis ir puošniais tilteliais . Manoma, kad jis tuo metu nenusileido gražiausiems Italijos ir Prancūzijos sodams.

Su karalienės Bonos vardu siejamas pirmųjų vynmedžių užveisimas Lietuvoje. Tais laikais taip pat pradėti auginti agrastai, serbentai, ligustrai, kukmedžiai .
Greičiausiai karalienės Bonos sodas ir yra pavaizduotas Franco Hogenbergo ir Georgo Brauno „Pasaulio miestų albume“, išleistame 1581 m. , tačiau pieštame, kaip manoma, 1545 m. (pav. – Brauno planas – iš Drėmos). Iš šio vaizdo galima spėti, kad sodas buvo stačiakampio plano, ištęstas rytų-vakarų kryptimi ir, kaip įprasta tiems laikams (pav. – XVI a. pradžios prancūzų miniatiūra – iš „Palac w ogrodzie“), apjuostas siena. Vaismedžiai jame buvo susodinti alėjomis, o didžiąją sodo dalį užėmė lysvėse susodinti neaukšti augalai: gėlės, daržovės, prieskoniai.

Karalienės Bonos sodo, sprendžiant iš duotojo vaizdo, niekaip nepavadinsi parku, kuris mums suprantamas kaip poilsio zona su retais, egzotiškais augalais, karpytomis gyvatvorėmis, tvenkiniais su jų gražiausiais akcentais - fontanais, pavėsinėmis ir marmurinėmis skulptūromis. Čia pavaizduoti tik želdynai, tačiau aiškiai išdėstyti tvarkingai ir planingai, kas būdinga itališkiems sodams. Galbūt piešinio autoriai nenorėjo leistis į detales, - juk vaizdavo miesto planą, kuris visas yra gana schematiškas ir geometriškas.

XIX a. lenkų istorikas Mykolas Balinskis teigė, kad pirmosios po karalių giminės – Radvilų – sode augo eglių, liepų gyvatvorės, alėjomis buvo susodintos vyšnios, obelys, klombose augo juozažolės, briedgaurės, vėdrynai, rozmarinai, lavandos, buksmedžiai, našlaitės . Tikėtina, kad panašiai turėjo atrodyti ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sodas.

XVII a. šaltinis, iš kurio galima spręsti apie augalus, galbūt augintus ir Lietuvos valdovų rūmų sode, - didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero III Varšuvos karališkojo sodo augalų katalogas, išleistas 1652 m. Jame paminėti tokie augalai: baltasis kėnis, kazokinis kadagys, diemedis, svarainis, siauralapis žilakrūmis, graikinis riešutmedis, sausmedis, baltauogis šilkmedis, jazminas, žalioji rūta, juodauogis šeivamedis, miltingasis šermukšnis, alyvos, žiemė.

Kaip matome, karališkojo sodo klausimu dėl duomenų fragmentiškumo ir padrikumo kol kas platesnių apibendrinimų padaryti negalima. Galima tik konstatuoti, kad esamus istorinius, archeologinius, botaninius, palinologinius ir kitokius duomenis reikia nuolat pildyti ir gretinti tarpusavyje. Belieka viltis, kad šiame straipsnelyje iškelta problema susilauks jaunosios kartos mokslininkų dėmesio ir nuoširdaus kryptingo triūso.

dr. Daiva Steponavičienė