VALDOVŲ RŪMŲ TYRIMŲ ISTORINĖ APŽVALGA

 


Žemutinės pilies teritorija – tai Gedimino (Pilies) kalno papėdė, kadaise ribota Neries ir Vilnios upių vagomis, o dabar – Vilnios senvagės vietoje suformuotomis gatvėmis. Čia prasidėjo ne tik Vilniaus miesto, bet ir Lietuvos valstybės ištakos. 2005 m. minime šios istorinės vietos archeologinių tyrimų, kurie prasidėjo 1955 m., 50-metį.

Šią teritoriją daugiausia tyrė Istorijos instituto archeologai, vadovaujami Adolfo Tautavičiaus. Tuomet buvo ištirtas kultūrinis sluoksnis šiaurinėje Gedimino kalno papėdėje – Senojo ir Naujojo arsenalo teritorijoje, šv. Onos-Barboros bažnyčios vietoje, šalia jos buvusios kapinės, pastatas, Georgo Brauno „Pasaulio miestų albume“ (1581 m.) minimas kaip Jaunosios karalienės rūmai. Tyrimų medžiaga publikuota mokslinėje spaudoje.

Tiesa, žemės judinimo darbai buvo vykdomi dar prieš pusšimtį metų - 1900 m., Katedros aikštės pietinėje dalyje kasant duobę Rusijos imperatorės Jekaterinos II paminklo pamatams. 1908 m. senojo arsenalo teritorijoje, tuometinių kareivinių vietoje buvo vykdomi statybos ir kiemo tvarkymo darbai, kurių metu aptiktos senų mūrinių statinių liekanos. 1933 m. buvo ieškoma šv. Onos-Barboros bažnyčios liekanų, o 1938 m. prasidėjo Katedros aikštės tvarkymo darbai ir tyrimai, kurių metu buvo aptiktos gynybinių sienų liekanos, pastatų rūsiai, dar giliau – medinių namų ir kelių likučiai.

Vis dėlto daugiausia specialistų dėmesio susilaukė Žemutinės pilies perlas – Lietuvos valdovų rūmai. Jų atkūrimo proga norėtųsi pagerbti tuos, kurie, dirbdami savo įprastą darbą, nuveikė žymiai daugiau: iš užmaršties prikėlė Lietuvos valstybingumo simbolį, tautos sąmonei tuo pačiu sugrąžindami pilietiškumo sampratą.

Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija su pertraukomis tiriama nuo 1964 m., o nuo 1988 m. vykdomi nuolatiniai archeologiniai ir architektūriniai šios vietos tyrimai. Į pagalbą pasitelkiami istorikai, menotyrininkai, geologai, paleozoologai, paleobotanikai, palinologai, dendrologai, restauratoriai, dailininkai ir fotografai. Mokslinių tyrimų eiga ir išvados figūruoja kasmetinėse ataskaitose, mokslinėse publikacijose.

Tiesa, prieš karą, lenkų okupacijos laikais Vilniuje buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai Katedros aikštėje, valdovų rūmų teritorijoje, tačiau ataskaitos neišliko, tik keletas labiau informatyvinio, nei mokslinio pobūdžio straipsnių tuometinėje spaudoje. 1931 m. buvo atlikti karališkosios kriptos Katedroje tyrimai, kuomet buvo surasti trijų karališkųjų asmenų – dLk Aleksandro Jogailaičio bei dviejų dLk Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai. Tyrimų medžiaga publikuota S. Lorenz’o ir M. Moreliovski’o. Šie duomenys kartu su naujausiais Katedros tyrinėjimais po bemaž pusšimčio metų dar kartą paskelbti dr. Napaleono Kitkausko. 1986 m., kasinėjant Arkikatedros rūsius, surastos pagonių šventyklos liekanos. Tyrimus atliko Paminklų projektavimo konservavimo instituto archeologai, vadovaujami Alberto Lisankos. Katedros tyrimų duomenys yra svarbūs, siekiant nustatyti ir valdovų rūmų statybos pradžią, nes Rūmai ir Katedra – vieningas istorinis-architektūrinis kompleksas.

Pačių valdovų rūmų liekanos buvo aptiktos 1964 m., kasant šioje teritorijoje tranšėją komunikacijoms. Tyrimams vadovavo Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas Adolfas Tautavičius. Tuomet buvo aptiktos liekanos gynybinės sienos, kaip manoma, statytos XIII a. ant Vilnios upės kranto, rūmų vakarinio korpuso renesansinio rūsio liekanos, tarp jų plytėjusi 45 m pločio aikštė, atkastas senas mūras, pavadintas “pastatu su kontraforsais”, datuotas XIII a. ir tuomet klaidingai palaikytas Mindaugo valdymo laikais statyta katedra; aptiktas I tūkst. kultūrinis sluoksnis su lipdytąja keramika.

Žemutinės pilies valdovų rūmų tyrimai buvo atnaujinti 1985 – 1986 m., nutarus čia stovėjusius Lietuvos TSR Pionierių ir moksleivių rūmus paversti Tautų draugystės muziejumi. Tuomet, kasant inžinerines komunikacijas, buvo atliekami archeologiniai žvalgymai. Juos atliko Paminklų konservavimo ir restauravimo instituto archeologai Vladimiras Grišinas, Gintautas Stankevičius. Po metų prie jų prisijungė Virginijus Raškauskas, Gediminas Gendrėnas ir Kęstutis Katalynas. Žvalgymai išaugo į tyrimus. Buvo iškastos dvi tranšėjos rūmų vidiniame kieme ir konstatuota, kad ši vieta – ypatingos svarbos archeologinis, istorinis, architektūrinis paminklas, kurį reikia ištirti visapusiškai.

Tą padaryti buvo pavesta Lietuvos Istorijos institutui, kuris 1988 m. įsteigė padalinį – Pilių istorijos skyrių. Tai buvo archeologinių tyrimų grupė, dirbusi kartu su Paminklų restauravimo projektavimo instituto architektų grupe. Šie du padaliniai ilgainiui (1993 m.) išaugo į savarankišką įstaigą - Pilių tyrimo centrą “Lietuvos pilys” (PTC LP), vadovaujamą habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus (nuo 2002 m. – Eduardo Kauklio). Centrą sudarė archeologijos skyrius, vadovaujamas habil. dr. Adolfo Tautavičiaus (nuo m. – 2002 dr. Gintauto Rackevičiaus), architektūros skyrius, vadovaujamas dr. Napaleono Kitkausko (nuo 2003 m. – Romo Racevičiaus), istorijos skyrius, vadovaujamas dr. Stasio Samalavičiaus (1995 m. – dr. Romo Batūros, nuo 2003 m. – dr. Liudo Glemžos). Nuo 1993 m., buvusi pirminio radinių konservavimo grupė, iki tol globota Prano Gudyno restauravimo centro, išaugo į savarankišką PTC LP padalinį – konservavimo ir restauravimo skyrių, vadovaujamą chemikės restauratorės Aldonos Skučienės. Nuo 2003 m. pabaigos Pilių tyrimo centre atliekami ir dendrochronologiniai tyrimai, atliekami Rutilės Pukienės.
Dar 1988 m., vos pradėjus kaupti faktinę medžiagą ir ją derinti su dokumentine, kilo Rūmų atstatymo idėja. Šis siekis tapo problema, atidengiant vis didesnį plotą – rūmų liekanas buvo būtina apsaugoti vardan išsaugojimo ateities kartoms. Todėl 1994 m. sušauktas Lietuvos Istorijos instituto ir Paminklų restauravimo instituto tarybų posėdis, kuriame nutarta rekomenduoti rūmus atstatyti, prisilaikant ikonografinės medžiagos ir tyrimų duomenų, pilnai išsaugant autentą. Tai buvo žingsnis pirmyn, plėtojant rūmų atstatymo idėją. Tais pačiais metais organizuotas ir rūmų atstatymo koncepcijos konkursas, pasibaigęs praktiškai be rezultatų.

Iki 1994 m. Vilniaus pilių tvarkymo ir tyrimų darbų užsakovo funkcijas vykdė Lietuvos Istorijos ir etnografijos muziejus (dabar – Lietuvos nacionalinis muziejus). 1994 m. užsakovo funkcijas perėmė valstybinė įmonė „Paminklai“. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo įsteigta Vilniaus pilių direkcija, kuri visą dėmesį telkė į senų pastatų restauravimą, o PTC vykdomus tyrimus netrukus pradėjo stabdyti, vertindama mokslininkų darbą statybiniais įkainiais. 1997 m. tyrimų finansavimas buvo sumažintas perpus, o 1998 m. nutrauktas visai. Pusantrų metų tyrimų grupė dirbo be atlyginimo.

Tuo susirūpino Lietuvos Kultūros ministerija ir paskelbė pilių tvarkymo konkursą. Pilių tyrimo centras sudarė konsorciumą su partneriais – UAB „Geostatyba“, Panevėžio statybos trestu ir Paminklų restauravimo institutu ir, laimėję konkursą, tapo Tikrąja ūkine bendrija. Centrui buvo pavesta tęsti mokslinius tyrimus, Paminklų restauravimo institutui – projektavimą, o „Geostatybai“ ir Panevėžio statybos trestui – Valdovų rūmų atkūrimo darbus.

Valdovų rūmų tyrimų medžiaga yra skelbiama tęstiniame leidinyje "Vilniaus Žemutinės pilies rūmai", kurio jau išėjo 5 tomai. Tai tarsi išplėstinė Pilių tyrimo centro "Lietuvos pilys" darbų ataskaita kolegoms ir visuomenei. Čia aprašomi Žemutinės pilies teritorijos archeologiniai, architektūriniai tyrimai, skelbiama istorinė medžiaga, vienas kitas straipsnis restauravimo ar menotyros klausimais.

Archeologiniai tyrimai

Archeologiniai Žemutinės pilies valdovų rūmų liekanų tyrimai prasidėjo nuo kasinėjimų rytinio korpuso rūsiuose, plėtėsi į pietus, aptikus rūmų PV kampą, suko palei išlikusių pietinio korpuso mūrų kontūrus į vakarus, palei Katedros rytinį galą – į šiaurę. Buvo tyrinėjamos ne tik pačių rūmų liekanos, bet ir plotas rūmų korpusų išorėje, taip pat – vidinis kiemas. Jame senųjų mūrų liekanos atsidengė iškart po XVI – XVII a. akmeniniu grindiniu, o kultūrinis sluoksnis tesiekė vos porą metrų, tuo tarpu rūmų išorėje kultūrinio sluoksnio storis siekė daugiau kaip 7 metrus. Be jau paminėtų specialistų, Valdovų rūmus kasinėjo jaunesnės kartos archeologai: dr. Albinas Kuncevičius, Gintaras Abaravičius, dr. Gintautas Rackevičius, Evaldas Vailionis, dr. Daiva Steponavičienė, Egidijus Ožalas, Gintautas Striška, Ėrika Sriškienė, Povilas Blaževičius, Eglė Montvilaitė, Rasa Valatkevičienė. Kasama buvo kastuvais, mentelėmis, sijojama per sietą, patikrintos žemės iš perkasų iškeliamos keltuvais, išvežamos į statybvietes, kylant gruntiniam vandeniui, naudoti siurbliai. Kartu su mokslininkais dirbo savanoriai, Vilniaus aukštųjų mokyklų studentai, moksleiviai. Archeologiniai radiniai suregistruoti gulė į fondus, ypatingesni papuošė tyrimų ekspoziciją. Atidengta archeologinė aikštelė, apgaubta apsauginiais polimeriniais skliautais, virto viena didžiausių Europoje kasinėjimų vietų, lankomų turistų, keli pietinio korpuso rūsiai – puikia koncertų sale.

Vis pilnėjantys archeologinių radinių fondai yra puiki mokslinė medžiaga studijoms. Jau parašytas ne vienas mokslinis veikalas, pradedant straipsniais, baigiant disertacijomis bei monografijomis. Ateityje visa ši sukaupta medžiaga turės būti apibendrinta.
Daiktinių šaltinių, liečiančių valdovų rūmus, nagrinėjimas prasidėjo sulig rūmų tyrimų pradžia 1964 m. Tai habil. dr. Adolfo Tautavičiaus straipsniai, klasifikuojantys ir analizuojantys įvairią archeologinę medžiagą: krosnių koklius, medinę statybą ir kt.

Apie pilies interjerą duomenų labai maža, todėl labai svarbios valdovų rūmų interjerui skirtos krosnių raidos bei koklių meninio kitimo, priklausomai nuo istorinio laikotarpio, studijos. Tai dr. Albino Kuncevičiaus disertacija, kurioje remiamasi Vakarų ir Vidurio Europos archeologine medžiaga, užsienio autorių darbais. Ši klasifikacija be kita ko pasitarnauja ir kultūrinio sluoksnio datavimui, nesant kitų tai įgalinančių padaryti radinių, pirmiausia monetų. Kokliai – taikomojo meno kūriniai, o kartu ir vaizduojamojo simbolizmo pavyzdžiai.

Šiuo metu tyrinėjami ir klasifikuojami Žemutinės pilies stiklo, medžio, kaulo, buitinės keramikos dirbiniai, pagausėjus medžiagos, sudarinėjamas naujas koklių katalogas (dr. Gintautas Rackevičius), tyrinėjamos ir klasifikuojamos eksterjero ir interjero architektūrinės detalės – karnizai, apvadai, kolonėlės ir pan. Suklasifikuoti ir aptarti arbaleto strėlių antgaliai.
VŽP tyrinėjimų metu rasta odos ir audinių skiaučių, švininių plombų, kurios įgalina kalbėti apie pilies gyventojų drabužius, pasiūtus iš vietinių ir importinių audeklų ir apavą; apie jų priedus ir papuošalus kalba rasti spalvotųjų metalų dirbiniai. Vienu ar kitu laikotarpiu vyravusi drabužių ir šukuosenų bei aksesuarų mada gana ryškiai atsispindi valdovų portretuose, kadaise kabojusiuose rūmų menėse, o dabar - mūsų ir kitų kraštų muziejuose, puikuojasi ant medalių, antspaudų ir monetų, jų atvaizdai – tikri ar menami, užfiksuoti Trakų pilies freskose.

Kai kurios rastos interjero detalės, asmeninės puošmenos liudija reprezentacinį VŽP pobūdį, nes yra susijusios su heraldine simbolika. Tai – smiltainio plokštė su Vazų herbu, architektūrinė puošybos detalė - karūnėlė, įvairių laikų herbiniai krosnių kokliai, diržų ar drabužių apkalėliai, žiedai su įvairiais asmens visuomeninę padėtį nurodančiais ženklais ir pan.
Valdovų rūmų teritorijoje rasta dirbinių, atspindinčių dvasinę pasaulėjautą, susijusių su tikėjimais ir religija. Tai kryželiai ir enkolpionai, medalikai su šventųjų atvaizdais, piligrimų ženklas, maldaknygės viršelis, žiedelis su Maltos kryžiumi, pagoniškų laikų medinės lazdos su raižytais bumbulais, apeiginiai amuletai - Saulės ratas ir apkalas su dievybės galva.

Rasta ir kultūrinį gyvenimą atspindinčių radinių – knygų apkalėlių ir sąsagų, primityvių muzikos instrumentų – dambrelių, žvangučių, švilpukų. Kultūrologijos spragas užpildo studijos apie dvaro buitį ir prabangą, viduramžių pramogas ir žaidimus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuriems skirtų daiktinių įrodymų yra surasta ir VŽP.
Archeologiniai VŽP radiniai datuojami pagal viename ar kitame kultūriniame sluoksnyje rastas monetas, taip pat pasitelkus žinomą archeologinę medžiagą iš kitų vėlyvojo geležies amžiaus archeologijos paminklų – piliakalnių, piliaviečių, miestų, XIV – XVII a. gyvenviečių, kapinynų, pagal analogijas iš labai konkrečią galutinę gyvavimo ribą turinčios ankstyvesnės Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencijos – Kernavės, kuri buvo kryžiuočių sunaikinta 1390 m. ir po to nebeatsigavo; pagal kitų tyrinėtų Lietuvos valdovų rezidencinių pilių – Trakų ir Gardino, taip pat Ordino pilies Klaipėdoje archeologinę medžiagą. Analogijų renesanso stiliaus rūmams ieškoma Vavelyje, baroko – Italijos karališkose pilyse.

Archeologiniai tyrimai nesibaigia ir dabar, prasidėjus rūmų atstatymo darbams. Išaugo tyrimų mastai ir tempai. Archeologinė VŽP medžiaga šiuo metu tvarkoma ir katalogizuojama, pasitelkus kompiuterines programas (Ėrika Striškienė), žemėje slypėjusi informacija gretinama su istoriniais dokumentais. Šiuo metu suregistruota virš 300 000 radinių. Didžioji jų dauguma, kaip pačių lauko tyrinėjimų eiga yra fotografuojama (Kazimieras Vainoras, Vykintas Skaraitis, Greta Skaraitienė, pastaruoju metu – Vytautas Abramauskas, Irutė Kaminskaitė, Rasa Valatkevičienė).


Architektūriniai tyrimai

Nuo pat pirmojo PTC LP kasinėjimų sezono prasidėjo rastų Žemutinės pilies valdovų rūmų architektūriniai tyrimai. Jie atliekami lygiagrečiai archeologiniams kasinėjimams: braižytojai fiksuoja kultūrinio sluoksnio struktūrą – daro perkasos pjūvio išklotines, braižo atkastas mūro liekanas – daro atskirų kultūrinio sluoksnio horizontų planus ir pjūvius, nustato altitudes, po to suveda duomenis švarraštyje. Architektai taip pat daro zondažus išlikusiame valdovų rūmų rytų korpuse, siekdami nustatyti statybos etapiškumą pagal mūro plytų parametrus, tinko ir skiedinio sudėtį; nustato patalpų dydį, langų ritmą, durų vietas, laiptines, sienų polichromiją.

Remiantis Europos architektūros analogijomis, istoriniais duomenimis ir VŽP archeologine medžiaga, buvo nustatyti keturi pagrindiniai Žemutinės pilies mūrinės statybos etapai: baltiškasis arba vendinis (XIII a. vid. – XIV a.), gotikinis (XV – XVI a. I p.), renesansinis (XVI a. vid. – XVII a. pr.), barokinis (XVII – XVIII a.). Atlikti ankstyvosios mūrinės pilies ir rezidentinių rūmų liekanų apmatavimai, situaciniai planai, surinktos skirtingų istorinių laikų architektūrinės detalės: profilinės, nerviūrinės, figūrinės plytos, karnizai, kolonėlės, akmens plokštės, grindų ir sienų plytelės, vitražinių langų liekanos – stiklo šukės ir švino alavo rėmeliai ir pan. Šiuo metu architektūrinės detalės braižomos, piešiamos, fotografuojamos ir katalogizuojamos. Šį darbą pavesta atlikti architektei Rasai Abramauskienei. Sutvarkyta medžiaga yra pagrindas būsimų Valdovų rūmų erdvių formavimui ir eksponavimui.

Planuose ir archeologinėse ataskaitose fiksuotas medinės XII – XV a. statybos VŽP VR teritorijoje lygis. Pačių rūmų raida gana išsamiai išnagrinėta architektūros istoriko dr. Napaleono Kitkausko, kuris rėmėsi natūros tyrimais – rūsių liekanomis, architektūrinėmis detalėmis, išlikusiais rūmų planais, graviūromis bei piešiniais. Tai pagrindas rūmų eksterjerui atkurti. Pagal sukauptus architektūrinius duomenis ir juos papildančius įvairiuose archyvuose rastus istorinius dokumentus bandoma lokalizuoti atskiras rūmų patalpas – reprezentacines, gyvenamąsias, ūkines ir kt. Apie būsimų patalpų paskirtį diskutuoja trijų įstaigų – Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys, Lietuvos Dailės muziejaus ir Projektavimo instituto - Vadovų taryba (Eduardas Kauklys, Romualdas Budrys ir Rimantas Grigas). Kuriamas turistinis maršrutas po atkurtus valdovų rūmus (dr. Vydas Dolinskas).

Istoriniai tyrimai

Rūmų istoriniai tyrimai prasidėjo 1988 m. rudenį. Jų tikslas buvo surinkti, išanalizuoti ir apibendrinti rašytinę bei grafinę medžiagą apie rūmus ir jų teritoriją nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios, nušviečiant jų statybą, rekonstrukcija, sugriovimus ir su tuo susijusius pakitimus, rūmų funkcijos kitimą, taip pat valdovų rūmų nugriovimą bei nedidelės jų dalies – rytinio korpuso panaudojimą gyvenamajam namui XIX a. I p. Jau tuomet buvo suprasta šių duomenų, derinamų su archeologine ir architektūrine medžiaga, svarba rūmų planinei struktūrai nustatyti, vidaus ir išorės įrangos ir apdailos duomenų panaudojimui būsimam rūmų atkūrimui.

Buvo numatyta surinkti istorinius duomenis per 8 metus – iki 1995 m. Pirmajam etapui pasirinkti XVIII a. dokumentai, nes juose tikėtasi rasti medžiagos apie vėlyviausią rūmų gyvavimo laikotarpį, juo labiau, kad ankstyvesnės dokumentinės medžiagos buvo žymiai mažiau. Buvo tikrinami tuo laiku prieinami fondai Lietuvos archyvuose, mokslo įstaigų saugyklose, taip pat Maskvos, Peterburgo archyvuose ir kitose dokumentus kaupiančiose vietose. Ikonografinės, kartografinės ir fotografinės medžiagos surasta Lietuvos Nacionaliniame muziejuje, Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, Vilniaus Universiteto Mokslinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Kitokios dokumentinės medžiagos apie valdovų rūmus tuo laiku rasta labai nedaug. Iš jos paminėtinas dokumentas, liečiantis rūmų padalinimą miestiečiams, kur nurodyta skiriamų patalpų vieta, dydis, langų skaičius, rūsiai ir kitos ūkinės patalpos, daržai.

1990 – 1992 m. istorinių duomenų buvo ieškoma Baltarusijos valstybiniame istorijos archyve, Dailės ir Istorijos muziejuose Minske, Gardino ir Lvovo archyvuose. Paieškas atliko istorikas dr. Stasys Samalavičius. Tuo metu istorikas Artūras Grickevičius dirbo Lenkijos archyvuose ir Kardinolų kongregacijos Tikėjimo propagandos archyve Vatikane, tačiau naujų duomenų nerado.
Mirus Stasiui Samalavičiui, istorinių duomenų kaupimas kurį laiką apmirė ir atgijo 1995 m. Tuomet buvo peržiūrėtas Lietuvos MA bibliotekos rankraštyno fondas, kuriame saugoma medžiaga apie Vilniaus pilių teritoriją, bet ir šįkart naujų duomenų nerasta.

1997 m. sutrikus finansavimui, istoriniai tyrimai buvo sustabdyti net iki 2002 m.
Šiame kontekste jaunosios istorikų kartos indėlis yra itin ryškus: atsiradus finansavimui, per pastaruosius kelerius metus istorinių duomenų kaupimas, iki šiol buvęs atsitiktinis, žymiai paspartėjo: net 14 Lietuvos istorikų ir menotyrininkų (dr. Raimonda Ragauskienė, dr. Gintautas Sliesoriūnas, dr. Darius Antanavičius, dr. Elmantas Meilus, dr. Vytautas Jogėla, dr. S. C. Rowell, dr. Mintautas Čiurinskas, Domininkas Burba, dr. Aivas Ragauskas, menotyrininkai – dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, dr. Rūta Janonienė, Audronė Kasperavičienė, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė) dirbo Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Italijos, Vengrijos, Vatikano ir Vokietijos bibliotekose bei archyvuose, ieškodami medžiagos, daugiausia susijusios su nugriautaisiais renesansinio-barokinio stiliaus rūmais (juos ir numatoma atkurti), tuo pačiu atveždami ir kopijas ankstyvesnių dokumentų, graviūrų ar miniatiūrų. Jų darbo rezultatas yra šiuo metu rengiama spaudai publikacija „Vilniaus Žemutinė Pilis. XIV a. – XVI a. pradžia: 2002 – 2004 m. istorinių šaltinių paieškos“, kurioje suvesti visi iki šiol rasti istoriniai duomenys, besirišantys su Vilniaus pilimis, jų statybos etapais ir Lietuvos valdovų gyvenimu. Šie duomenys jau pakoregavo gotikos – renesanso santykį ir virsmą XVI a., gerokai išplėtė žinias apie Žygimanto Augusto įtaką rūmų raidai, statybos mastams, Vilniaus dvaro reprezentacijos svarbai, atskirų pastatų paskirtį, kai kurių statinių atsiradimą, perstatymus, Vazų laikotarpio rūmų pokyčius sąryšyje su barokinės Katedros Kazimiero koplyčios statyba, papildė žinias apie statybines medžiagas, meistrus, visos Žemutinės pilies teritorijos struktūrą, joje gyvenusių šeimininkų kasdienybę, dvaro ceremonialą, pramogas ir t.t.

Menotyra

Sprendžiant iš labai menko publikacijų skaičiaus, menotyrinė VŽP medžiaga labai negausi. Ryškiausias meno istorijos veikalas, liečiantis Vilniaus pilis, yra Vlado Drėmos studija, kurioje aptarta visa iki šiol rasta vaizdinė medžiaga: planai, piešiniai, graviūros, nuotraukos. Jaunesnės kartos menotyrininkai ir meno istorikai ilgą laiką į šią problematiką neįsitraukė. Sukaupta archeologine medžiaga ir jos menine stilistika kol kas nesusidomėjo ir Dailės akademijos studentai, išskyrus vieną: 1993 m. PTC dirbo Lietuvos Dailės akademijos magistras menotyrininkas Sigitas Zakrauskas, studijavęs XVII a. koklių gamybos technologiją ir padaręs jų kopijas bei to laikotarpio krosnies sumažintą maketą. Archeologai, aprašantys savo tyrinėjimus, tik labai apibendrintai ir paviršutiniškai liečia meninę archeologinių dirbinių raidą.


Tik pastaraisiais metais – nuo 2002 m., kaupiant duomenis rūmų atkūrimui, pradėta važinėti į pažintines ekskursijas po Europos pilis ir rinkti medžiagą VŽP valdovų rūmų eksterjerui ir interjerui. Tuo tikslu Lietuvos Dailės muziejaus struktūra 2002 m. pasipildė dar vienu – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų“ skyriumi, vadovaujamu dr. Vydo Dolinsko.


Dabar tyrinėjama sukaupta archeologinė medžiaga, įsikomponuosianti į atstatomus valdovų rūmus. Menotyrininkės dr. Birutė Rūta Vitkauskienė ir dr. Rūta Janonienė, atsižvelgdamos į technologinius ir istorinius skirtumus, analizuoja architektūrines detales, bandydamos nustatyti jų gyvavimo laikotarpį ir paskirtį, studijuoja renesansinius koklius, tikėdamosi atkurti krosnis - puošnų interjero akcentą, rūšiuoja statybinį metalą – durų, langų apkaustus ir vyrius, grotas, spynas ir pan., kuriuos restauravus galima būtų eksponuoti natūralioje aplinkoje. Taip pat tyrinėjami rasti, kad ir smulkūs, dažyto tinko fragmentai, tikintis atkurti gotikinių menių freską. Galima valdovų rūmų gotikinės salės interjero analogija - Trakų salos pilies freskos. Jų analizė atlikta dar 1969 m. menotyrininko Tado Adomonio, remiantis išlikusiais Vinco Smokovskio ir Ježio Hopeno nukopijuotais piešiniais.

Radinių konservavimas ir restauravimas. Technologiniai tyrimai

Iki 1993 m. Žemutinės pilies tyrimų grupė rastuosius vertingesnius dirbinius nešė restauruoti į Lietuvos Dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą. PTC dirbo tik keli žmonės, atliekantys radinių pirminį konservavimą. Jie kėlė kvalifikaciją stažuotėse tame pačiame P. Gudyno restauravimo centre ir netrukus PTC tapo pakankamai pajėgus suburti savarankišką restauravimo skyrių. Jame šiuo metu dirba kvalifikuoti, turintys kategoriją skirtingų sričių restauratoriai, vadovaujami chemikės-technologės Aldonos Skučienės. Iš kitų restauracinių Lietuvos dirbtuvių PTC skyrius išsiskiria tuo, kad valo ir konservuoja ką tik iš žemės iškeltus radinius, kurie šios darbo spartos dėka nespėja sunykti, pasikeitus terpei. Skyrius atlieka technologinius metalo ir jo dangų, medžio, odos tyrimus, restauruoja keramiką – klijuoja nuplautas ir išdžiovintas šukes, atstatydami indo formą (Deimantė Baubaitė, Aušra Laukaitytė), restauruoja koklius, atstatydami reljefinį piešinį (Alvyra Mizgirienė), sutvirtina mechaniškai nuvalytus geležinius dirbinius (Aldona Skučienė, Dainius Šavelis), valo ir konservuoja spalvotųjų metalų dirbinius – daugiausia papuošalus (Rima Niunkienė), atstato mechaniškai nuvalytų odinių dirbinių – batų, piniginių ir kt. formą (Jurgita Kalėjienė), valo, konservuoja ir restauruoja medinius dirbinius bei tekstilės liekanas (Deimantė Baubaitė). Restauruoti dirbiniai sudaro ištisas kolekcijas – spynų ir raktų, koklių, arbaleto strėlių antgalių, apavo, žirgo aprangos detalių ir t.t. Restauratorių darbas papildo archeologines ataskaitas technologinėmis žiniomis apie dirbinių sandarą, spalvas, dangas, padeda nustatyti galimą paskirtį.

Žiedadulkių tyrimai

Kasinėjimų metu jau nuo 1988 m. stengtasi iš skirtingų kultūrinio sluoksnio vietų paimti grunto mėginius palinologiniams tyrimams. Juos atlikinėjo Lietuvos MA Geologijos instituto bendradarbė dr. Ona Kondratienė. Augalų sėklas tyrė Minsko Geologijos instituto specialistė Tatjana Jakubovskaja. Buvo siekiama nustatyti įvairiais laikotarpiais vyravusią miškų, kultūrinių pasėlių, daržų, pelkių augmeniją Žemutinės pilies teritorijoje. Duomenys lyginti su kitų Lietuvos vietovių ir artimiausių kaimyninių kraštų, pagrinde Rusijos žiedadulkių spektru, tačiau kol kas menkai tegretinami su archeologiniais, architektūriniais, istoriniais vietovės, iš kurios paimti mėginiais, duomenimis, nors kai kada žiedadulkių tyrimais galima remtis, datuojant kultūrinį sluoksnį. Šie duomenys atspindi antropogeninį faktorių jau pirmaisiais amžiais po Kristaus: II – IV a. šių vietovių gyventojai vertėsi lydimine žemdirbyste, gyvulininkyste, tačiau gyveno atokiau, nes ši vietovė buvo apaugusi miškais. Apie X a. pastebimas žymiai didesnis žmogiškos ūkinės veiklos intensyvumas. Vyrauja rugių, kviečių, miežių, avižų ir kanapių pasėliai, nuo XIV a. – ir grikių. Tuo metu upių vanduo buvo žymiai aukštesnis, negu ankstesniais laikais, todėl vietovė tapo labai pelkėta. XV – XVII a. pasėliai pasitraukė, kas rodo gyvenamosios teritorijos užstatymo išplėtimą. Tuo metu žiedadulkių spektras rodo itin ryškią antropogeninę įtaką VŽP teritorijoje. Be jau paminėtų kultūrų, pažymėtinas mirtinių augalų kiekis XV – XVI a. ribos sluoksnyje, kas rodo pilyje augintas vazonines gėles; vyšnių ir slyvų kauliukai, kaštonas – to meto karališkojo sodo buvimo įrodymas. Ankstyvesnių laikų kultūriniame sluoksnyje dažnai pasitaiko lazdyno ir net graikinių riešutų kevalų.

Medienos tyrimai

Medinės statybos chronologiją, taip pat mūrinės statybos, kuriai naudotos medinės detalės (poliai, pamatų tvirtinimo rąstai ir lentos ir pan.), pradžią ir etapiškumą padeda nustatyti dendrochronologiniai tyrimai. Jie pradėti taikyti VŽP teritorijoje 1991 m., kuomet penkioms skirtingoms laboratorijoms Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje buvo pateikti tapatūs medžio pavyzdžiai iš skirtingų pilies vietų. Jų tyrimai patvirtino išankstinį architektų ir archeologų spėjimą apie mūro Lietuvoje atsiradimą XIII a. viduryje.
1994 m. buvo apibendrinti radioaktyviosios anglies metodo bei dendrologinių tyrimų taikymo galimybes, datuojant Žemutinės pilies pastatus. Tą atliko prof. Algirdo Gaigalo vadovaujama dendrologų grupė. Šiuo metu darbas suaktyvėjo, nes PTC turi savo dendrologę dr. Rutilę Pukienę, kuri nedelsdama atlieka medienos tyrimus, tuo pačiu papildydama archeologų ataskaitas techniniais daviniais, patvirtindama, o kai kada ir pakoreguodama kultūrinio sluoksnio datavimą.

Osteologiniai tyrimai.

Tyrinėjant valdovų rūmų kultūrinį sluoksnį, buvo renkami kai kur ypač gausiai pasitaikantys gyvulių ir žvėrių kaulai paleozoologiniams tyrimams. Iš pradžių juos atlikinėjo Rusijos specialistai: biologė E. Danilčenko, o nuo 1996 m. – Lietuvos specialistai: Linas Daugnora ir biologų grupė. Nustatyta, kad ankstyvesniame sluoksnyje pasitaikė daugiau naminių gyvulių – stambių ir smulkių raguočių, kiaulių kaulai, žymiai mažiau - medžiojamų žvėrių – šernų, elnių, stumbrų, briedžių – kaulai. Pastarųjų padaugėjo XIV - XV a., išaugus medžioklės mastams, susijusiems su dvaro gyvenimo būdu, paremtu aktyvia užsienio politika.
Buvo tyrinėjami rasti paukščių kaulai, iš kurių didžiąją daugumą sudarė naminių paukščių (vištų, ančių, žąsų), žymiai mažesnę – laukinių paukščių (kurapkos, gervės, kurtiniai, tetervinai, gulbės) kaulai.
Kultūriniame sluoksnyje pasitaikė ir žuvų ašakų bei žvynų. Juos tyrė Ekologijos instituto darbuotojai Gražina Balkuvienė ir Gintaras Svecevičius. Nustatyta, kad aplinkiniuose vandens telkiniuose veisėsi lydekos, ešeriai, kuojos, karšiai, plakiai, šapalai, raudės, strepečiai, meknės.
Deja, šių tyrimų duomenys ir išvados kol kas figūruoja tik archeologinėse ataskaitose ir tik vienas kitas straipsnis šia tema pasiekia platesnį visuomenės ratą.

Kultūrologiniai tyrimai

Ilgą laiką buvo kaupiami archeologinių VŽP radinių fondai, dirbiniai tyrinėjami išoriškai, technologiškai, tačiau nebuvo daromi platesni apibendrinimai, atsižvelgiant į skirtingų laikų dvaro gyvensenos Vilniaus pilyse pobūdį, madas, kultūrines Rytų ir Vakarų įtakas, kultūrinį kontekstą. Pažymėtinos tokios dvaro kultūros tyrimo kryptys, kaip muzikologija, teatrologija, knygotyra, kurios iki šiol buvo vystomos atsietai nuo pačios Vilniaus pilies natūros tyrimų. Didelę pažintinę vertę turi muzikologų Vytauto Povilo Jurkšto ir habil. dr. Jūratės Trilupaitienės straipsniai, nušviečiantys Lietuvos valdovo dvaro muzikinį gyvenimą, baroko operos atsiradimą, bibliografo Edmundo Laucevičiaus veikalai apie bibliotekos formavimo mastą ir reikšmę ne tik dvaro, bet ir visos LDK mastu. Tik 1997 m. PTC pradėjo publikuoti straipsnius panašia tematika, susijusius su Vilniaus dvaro prabanga (dr. Daiva Steponavičienė), pramogomis (Povilas Blaževičius), pasitelkus pačios pilies archeologinę medžiagą, kuri tapo magistro ir daktaro disertacijos pagrindu.

Visi šie tyrimai leidžia atkurti ne tik Valdovų rūmų tūrines erdves, bet ir pripildyti jas gyvybės dvelksmo, sklindančio ne tik iš kadaise naudoto, o dabar tapusio muziejiniu eksponatu, daikto, bet ir iš dvasinio paveldo: viduramžių instrumentinės ir vokalinės muzikos, renesanso šokio, baroko operos, kuria gėrėjosi Lietuvos valdovai, kuria gėrėsimės ir mes, apsilankę atkurtuose Valdovų rūmuose.

 

Dr. Daiva Steponavičienė