Unikali mados kolekcija suspindės per Mindaugo jubiliejų

 

 

Pasaulio lietuvių dainų šventės metu ketinama pristatyti tautinį lietuvių liaudies kostiumą – etnografinių laikų XVIII – XIX a. sodiečių nešiosenos atspindį. Skaisčiai balti nuometai, karūnos ir kasnykai, galionais apsiūtos liemenės, languoti ar dryžuoti sijonai, kaišytos prijuostės, margaspalvės juostos… Šiais kostiumais dabinasi bemaž visi Lietuvos etnografiniai ir folkloro ansambliai.

Ant pirštų gali suskaičiuoti besiskiriančius iš šios margaspalvės minios. Vienas jų – Pilių tyrimo centro “Lietuvos pilys” folkloro grupė “Sedula”, pasirinkusi ne etnografinių, o gerokai ankstesnių laikų – XV a. stilių. Tai moksliniu pagrindu, pasitelkus fantaziją, sukurti šeši, archeologiniais vadinami, moterų kostiumai. Jie asketiški, tamsių gamtos atspalvių (rudo, pilko, žalio, mėlyno), tiesaus kirpimo, sujuosti diržais, padabinti žalvariniais apkaustais, žvangučiais ir papuošalais, komplektuoti net septynerius metus.

Būdami stilistiškai vienodi, jie yra ne tik, šiuolaikine drabužių dizainerių kalba kalbant, “mados kolekcija”, bet atspindi ir viduramžišką nuostatą “priklausyti brolijai, būti panašiam į kitus tos pačios brolijos narius” - brolijos, kuri savo spalvomis, ženklais ir kitokiomis regalijomis išsiskirdavo iš kitų visuomenės narių. Kita vertus, atsižvelgiant į dvidešimt pirmojo amžiaus skonį ir patogumą, kuriant kostiumus buvo pažeista keletas viduramžiškų principų: “Sedulos” kostiumai neperkrauti metalinėmis detalėmis, nors būtent jų gausa kadaise buvo suvokiama kaip grožis ir prabanga; tų laisvai kabančių metalinių detalių (plokštelių, žvynelių, varpelių ir kt.) keliamas muzikinis fonas Vakarų Europos valstybėse irgi buvo laikomas ypač gražiu. Čia verta būtų prisiminti ir Lietuvos kapinynuose nuo VIII a. randamus žvangučius, tvirtintus pirmiau tik prie žirgo kamanų, o vėliau kabintus prie moterų kostiumų aksesuarų (diržų, juostų, piniginių) ir vertus į kaklo vėrinius kartu su karoliais. Šiuo atveju viduramžiška, iš krikščioniškų kraštų pasiskolinta grožio ir prabangos samprata sumišusi su lietuvių pagoniška pasaulėžiūra į metalą ir jo skambesį, kaip į priemonę atbaidyti piktąsias jėgas.

Iš margaspalvės minios ir tuomet, ir dabar išsiskiriama tamsiais atspalviais, kurie laikyti itin iškilmingais. Neatsitiktinai pasirinkta elegiška pilka spalva – susikaupimo ir liūdesio ženklas; rečiau pasitaikanti žalia ir melsva – meilės spalvos, reiškusios įsimylėjimą ir ištikimybę. “Sedulos” kostiumuose panaudoti ir rudi atspalviai, kurie viduramžių Europoje buvo laikomi negražiais. Tuo tarpu Lietuvos XIV – XVI a. kapinynuose randamos drabužių skautelės dažniausiai įvairių atspalvių rudos: rudai geltona, rudai raudona, rudai rusva. Rudos spalvos siūlus lietuvės naudojo apmatams, kitokių spalvų – ataudams. “Sedulos” viršutinės tunikos “prigesintos” juodaspalviais apmatais.

Vakarų Europoje švenčių ir iškilmių drabužiuose krinta į akis raudonos ir baltos spalvos dominavimas, tačiau spalvų deriniuose pasitaikydavo žydros ir raudonos, žydros ir violetinės sąskambiai, - šiuolaikinio žmogaus akimis labai abejotini ir neskoningi… Juoda spalva, visų pirma juodas aksomas įkūnija išdidžią niaurią prabangą, tais laikais ypatingai mėgtą – puikybės kupiną atsiribojimą nuo viso aplinkinio linksmo margumyno (priminsime, kad ir dLk Vytautas dažniausiai siūdinosi drabužius iš juodos gelumbės, kurios ne kartą dovanų yra gavęs iš savo pusbrolio Jogailos).

“Sedulos” koncertiniai kostiumai jokiu būdu nelaikytini viduramžių drabužių kopija. Tai yra tik to laikotarpio stilizacija, remiantis išlikusiomis įkapėmis, kurios yra pernelyg neinformatyvios tikslesniam kostiumų atkūrimui. Jie yra patogūs dėvėti šių dienų žmogui, suteikia laisvės muzikuoti.

Šie “Sedulos” kostiumai dainų šventės proga sužibės naujo bukleto puslapiuose, kartu skambant grupės atliekamoms dainoms ką tik įrašytoje kompaktinėje plokštelėje. Į ją sutilpo gražiausios keturių teminių grupės muzikinių programų dainos, atliekamos subtiliai, santūriai - moteriškai. Dalis “Sedulos” repertuaro dainų kaip tik ir buvo sukurtos pereinamuoju laikotarpiu iš gotikos į renesansą, o vėliau tobulintos ir varijuotos. Dauguma dainų skamba visiškai kitaip, negu buvo užrašytos kaimuose. Tačiau tai tik patvirtina tautosakos tęstinumą, tautosakos, nykstančios kaime, atgimstančios mieste. Stilizuotas vaizdas, stilizuotas garsas… Visas šis projektas vadinasi “Sedula”: šiuolaikinis žvilgsnis į viduramžius”. Jį finansavo Lietuvos Kultūros ministerija, parėmė Pilių tyrimo centras “Lietuvos pilys”.

 

Dr. Daiva Steponavičienė