Kompaktinė plokštelė

"Ant kalno liepelė žydėjo"

 

 

Kompaktinė plokštelė "Ant kalno liepelė žydėjo" skirta paties moteriškiausio medžio - liepos - įvaizdžiui dainuojamoje tautosakoje. Įdainavo kūrybinio folkloro grupė SEDULA. Aranžuotės Audriaus Balsio. Dizainas Alicijos Makauskaitės.


Ši muzikine programa skirta liepai – pačiam ryškiausiam, pačiam moteriškiausiam gyvybės medžiui, todel neatsitiktinai apie ji gieda ir labai moteriškas kolektyvas – kūrybinio folkloro grupė „Sedula“.
Rengiant programą tapo aišku, kad liepa lietuvių dainose yra dažniausias medžio įvaizdis, lenkiantis net ąžuolą. Buvo įdomu sugretinti poetizuotą liepos įvaizdį su žinomais senoviniais medžio dirbiniais. Tikejomės rasti ne vieną rakandą, gamintą iš liepos medžio, tačiau... Tyrinetojai akmens amžiaus kultūriniame sluoksnyje aptiko tinklų, nertų iš liepos karnos, o V–VIII a. archeologiniame sluoksnyje rado tik kibirelių, gamintų iš liepos žieves, bei vasarinio apavo, pinto iš liepos karnos, demblio liekanų. Daugiau nieko: nei šaukštų, nei dubenėlių, nei juolab staklių, kreslų, stalų ar lovų, apdainuotų dainose. Tikriausia, ne vien tik todel, kad liepos mediena tokiems dirbiniams per minkšta, o gal ir dėl to, kad liepa – šventas medis, teikiantis gyvastį bitei ir žmogui, susijusiems tarpusavyje mitologizuotoje erdvėje, kurioje liepa yra tarsi jungtis tarp bičių gyvenimo sanklodos ir žmonių bendruomenės, kurią vienija moteriškas gyvybės pradas, globojamas kaip tik bičių deivčs Austėjos. Globejiškos liepos šakos dainose gretinamos su šiltomis motinos rankomis, lapai – švelniais žodžiais („Aisma, sese, dauno“). Su liepa susijusios vestuvių apeigos ir vedybinio gyvenimo sėkmė („Gali lauko liepala“). Kartais ji dainose išnyra tik kaip peizažo dalis, tarsi neturinti nieko bendra su toliau vystoma siužetine linija. Taciau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio: dainos pradžioje užkoduotas tam tikras simbolizmas, kurio reikšmė šiandien sunkiai beišaiškinama, nes yra susijusi su seniai nebeatliekamomis apeigomis.
Senajame lietuvių dainų sluoksnyje gamtos peizažo, kaip savarankiško vaizdavimo objekto, nera. Neretai mums tik atrodo, kad jos kviečia dainuojantį ar klausantį grožėtis medžio, miško ar sodo vaizdais, kad nuolatiniais augalijos įvaizdžiais ir siekiama tik perteikti estetinį jų įspūdį. Tačiau lietuvių dainose medžiai turi tam tikrą religinį ar kulturinį kodą. Jau beveik du šimtmečius ieškoma to kodo rakto atskiruose dainų variantuose bei jų visumos vaizduose. Tekstai atidžiai skaitomi, stengiamasi įsiklausyti į jų motyvų daugiaprasmį skambėjimą. Vis dėlto vien linijinis skaitymas ir labiau teksto paviršinio lygmens matymas paprastai neatveria giluminės senosios vaizdų sanklodos ir prasmės.
Iš tikrųjų dainose pasakojama paprasta, o kartu ir nepaprasta augalo (medžio) istorija. žvelgiant į dainų visumą, prieš akis atsiveria niekada nesikeičianti, išgryninta ir skaidri biologinė augalo lemtis: jis auga, žaliuoja, žydi, vaisius nokina, meta lapus ir vel naujus pumpurus leidžia. Tokia iš pirmo žvilgsnio primityvi vaizdų sankloda nėra savitikslė. Tai tik dainų technika – poetinis būdas parodyti, iškelti, aktualizuoti medžio (apskritai augalo) ir žmogaus lemties vienodumą ir sandraugą. Remiantis dainų ideologija, viena greta ėjo siekimas augalo brandos, žmogaus – sukurti šeimą („Augo liepele vienoj šaly“). Poetinė paralelė paprasta: kaip augalas užauga, subręsta ir duoda vaisius, taip ir žmogus užauga, tuokiasi ir augina vaikus. Toks pasaulio matymas dainose leidžia kalbėti apie kadaise mūsų protėvių puoseletą ir realiai patirtą, šiandien nepasiekiamai tolimą idealą primenančią, žmogaus ir gamtos harmoniją.
Tačiau gali atrodyti, kad net seniausiame dainų sluoksnyje galima įžiūrėti ir šiokios tokios intrigos: medžiai čia dažnai kertami, pjaunami ar laužiami: Siuntė anyta Savo suneli žalion girelėn Pakirsc liepely. Pirmųkart kirto – Skiedra ašoko, Antrųkart kirto – Kraujai patiško / Traciųkart kirto – Jir prakalbėjo. Kartu atsiranda prieštaravimas, tarsi dainos paneigia senąsias religines nuostatas šventos giraitės, šventi medžiai, kurių nevalia kirviu paliesti, t. y. kirsti, laužti). Taip atsitinka užmirštant protėvių, kaip dabar pasakytume, gebėjimą laikytis ekologinės kultūros. Tradicinėje kultūroje viskam buvo savas laikas, galiojo geru gamtos desnių pažinimu paremta tam tikra draudimų sistema: iki Jurginiu negalima beržu, klevu gręžti sulai; vaistažoles galima rinkti per Jonines, nuo ju prasideda šienapjūtė, beržinių vantų rišimas; tik nuo žolines galima valgyti obuolius. Kol augalas auga, jo nevalia liesti, tik pasibaigus tam tikram vegetatyviniam ciklui atsiveria jo panaudojimo galimybė. Kaip rodo tikejimai, pažeidusieji draudimus galėjo ilgai netrukus susilaukti atpildo: advente prisikirtus medžių statybai ar malkoms, miškas kitais metais sunyks, nuskurs, o troba pakūrenta tokiomis malkomis gali užsidegti, joje vaidensis. Tik dainos šio aspekto neaktualizuoja vien del to, jog jų tekstuose visi kirtimai ir medienos panaudojimas dažnai įvelkamas į ritualinio bei simbolinio kalbėjimo rūbą.
Vien todėl senųjų dainų tekstuose netikslinga ieškoti tiesioginio senųjų religinių, mitologinių vaizdinių ar istorinių įvykių perteikimo. Lyrinės sanklodos lietuvių daina perėmė tik pačias senosioms bendruomenėms būdingas idejas, kurios dažnai dominuoja ir sudaro dainų simbolikos bei apeiginės retorikos pagrindą. Esama toje simbolikoje akivaizdžių užuominųu apie per medį (taip pat liepą) reiškiamą visatos modelį gal ne su aiškia aliuzija į po medžiu, prie medžio vykusią šventą apeigą: Augo liepelė Su devyniom šakelem, Po ta liepele devyniašake, Mergelė stovėjo, Su motinėle žodelį kalbėjo, Arba vogtinių vestuvių atveju Ir prijojom žalią liepą, – ugnelė kūrenta, Apie liepos liemenėlį seselė šokinta, Į lapelius, į žaliuosius špilkelės smaigstytos, ĮI liepelės viršūnėlę vainikas kabintas, Ant liepelės šakužėlių kasnykai vėdinti. Šalia smulkios žmogaus buities atšvaitų įprasminimo, net dainu įvaduose, jų pradžios posmuose brėžiamoje vienokioje ar kitokioje medžio linijoje, religijų tyrįjai įžvelgia kosmogonines prasmes. Pasak Gintaro Beresnevičiaus, „jei daina, kad ir koks būtų jos siužetas, prasideda kosmogoniniu elementų paminejimu, ji išdainuojantis žmogus patenka į šventąjąrealybę. Jis įmina į pirmaprades pėdas, įbrenda į pirmapradžius vandenis, ir jo išdainuota istorija, liūdesys, skundas tampa kosminiu ir kartu – sakraliu įvykiu“.
Dažnai nėra lengva atpažinti dainose ir aiškiau reiškiamus, nors irgi paprastai metaforine bei simboline kalba sudėliotus religinio, ritualinio turinio ženklus. Jie išryškėja tik skaitant mūsų dainas su geru kūlturos bei jos istorijos išmanymu. Pavyzdžiui, lietuvių dainose dažnai gana ryškiai perteikiama tam tikros sakralizuotos erdvės refleksija: Ir priplauksim didį kalną, Ant to kalno žalia liepa, Po ta liepa šaltinatis arba Vidur jūrių ir marelių Aukštasis kalnelis, Ant to kalno kalnužėlio žalias aržuolėlis.
Liaudies dainų herojų – bernelio ir mergelės, vyro ir moters – susitikimų fantastinė erdvė dainose atsiranda taip pat iš to paties ritualinių idėjų lobyno. Tiesa, kartais jaunų žmonių susitikimo vietos tikroviškumu nėra pagrindo suabejoti, ji tarsi sutampa, susilieja su mums puikiai pažįstamais lietuviškais peizažais ir šiandien: Gale lauko liepužaitė, Po liepuže ežeraitis; žalios lankos, Lygios pievos, Balti dobilėliai, Gilus dunojėlis; Čia aš tavęs lauksiu – Po žaliuoju gluosneliu, Prie čysto vandenėlio. Iki įprasto peizažo gal ir pritrauktų dar kitokie nusakymai: Ant kalno klevai, po kalnu beržai, Liūluo jūrės maružėlės Po močiutės varteliais. Tačiau šiam vertinimui akivaizdžiai nepaklūsta kitokia, iš esmės dvejaip apibūdinama aptariamų įvykių lokalizacija, iš kurių pirmoji būtinai iškelia gana dažnas ir įvairiai komponuojamas kalno, medžio ir šaltinio variacijas kaip svarbiausias susitikimo vietos dominantes: Ei, ant kalno žalia liepa, Po ta liepa, po žaliąja, šalts šaltinėlis, Gilus dunojėlis; Ir priplauksim didįi kalną, Ant to kalno žalia liepa, Po ta liepa šaltinatis; kiti šio motyvo variantai iš Mažosios Lietuvos dar apibūdina ir ten esantį vandenį: Gražus čystas vandenatis; Ant pat kalno žalia liepa O ir šulinėlis. Ir tam srovnam šulinėlyj Giedras vandenėlis; beveik visai tikroviški kontūrai išnyksta kituose semantiškai artimuose, jau cituotuose vaizduose: Ir priplauksim didį kalną, Ant to kalno žalia liepa, Po ta liepa šaltinatis arba Vidur jūrių ir marelių Aukštasis kalnelis, Ant to kalno kalnužėlio žalias aržuolėlis. Toks akivaizdžias mitopoetines ištakas turintis motyvų komponavimas, savaime verčia jį sieti su būdingu senosioms pagoniškoms kultūroms, tarp jų ir baltų, šventų alkų, giraičių, medžių, šaltinių gerbimu.
Š iuolaikiniais tyrimais grindžiama šventviečių klasifikacija, kaip teigia jos sudarytojas Vykintas Vaitkevičius, rodo, jog būtent vienai šventvietei galėjo priklausyti kelių gamtinių objektų deriniai, tarp ju: kalnas + šaltinis; giria + akmuo; alkakalnis + akmuo + šaltinis ir pan. Kitaip sakant, šventvietės, o ypač jų mitinės reikšmės visada siejamos su medžiais, akmenimis, aukštomis vietomis ir vandeniu. Stebėtis šiuo atveju tenka ne tiek istoriškai pagrįsta sakralizuotos erdvės refleksija dainose, kiek aiškiai ritualizuotomis laikomų vietų nedviprasmiškomis sąsajomis tiktai su pabrėžtinai vestuvinio pobūdžio apeigomis. Aiškiai susiaurinta, tik vedybinio pobudžio tokios erdvės paskirtis galetų būti aiškinama tokia pat siauroka dainu misija visame tradicines kultūros kontekste – išaukštinti mergavimo užbaigimą vestuvėmis kaip sakralia vertybe. Kaip nesunku pastebeti, lietuviu dainos sudaro realias prielaidas stebėti, kaip religinių bei ritualinių idėjų šifrai bei senųjų tikėjimų sklaida patiria poetinę adaptaciją ir kaip apeiginis epizodas virsta įtaigia dainos siužetine kolizija.
Antra vertus, yra dainose ir nemažai istorinės realybės paliudijimų. Jose, pavyzdžiui, minimas medžiu kirtimo laikas – žiema: Žiemužę kirto, žienužę vežė, Pavasari išstate, nes žiemą augalų gyvybiniai syvai glūdi požeminėje dalyje. Vien iš dainų sprendžiant, ko gero, net būtų galima įrodyti, kam ir ką padaryti, pastatyti šių kraštų žmogui medienos reikėjo. Lietuvių dainose, pavyzdžiui, iš liepos žmonės darė lovą, stakles ir jų įvairias dalis („Ei, šalo, šalo“), naščius, kibirus („Siuntė mane močiutė“), pjautuvus rugiams kirsti; tai vis moters sferos rakandai ir įrankiai; kėdes, reikalingas ir per apeigas („Užaugo liepa, lioj dautuvo“), statė pastatus, ypač dažnai klėtį – mergavimo simbolį („Oi, ir išaugo balta liepelė“), laivus, lieptus ir tiltus, paprastai reiškiančius vedybinį perėjimą ar virsmą, vartus bei duris, skiriančius savą ir svetimą, arba dabartinį ir naują gyvenimą. Taciau, net jei tai ir atitinka istorinę tiesą, vidinės tų meistravimo iš medžio vaizdu nuostatos čia ne vien buitinės, ypač turint galvoje tai, kad buityje rakandai iš liepos nebuvo gaminami, o kur kas gilesnės ir paslaptingesnės, t. y. žyminčios dainoms budinga kalba tam tikras moters gyvenimo paskirties dominantes. Žvelgiant į šių dainų visumą net susidaro įspūdis, tarsi iš jos, liepos, kadaise būtų buvusi kuriama visų pirma moters gyvenamoji aplinka. Dainos ypač vienprasmiškai teigia ir poetizuoja, tiesiog per liepą aukština ir sakralizuoja moters buitį ir būtį, todėl esame tiesiog verčiami patikėti, kad tam turi būti kokios nors realios priežastys. Atsakyti i šį klausimą padeda platesnis senasis kultūrinis kontekstas. Antai ne vienas pastebėtas senosios religijos substratas liudija, kad liepinių daiktų pamėgimas dainose galetų būti pagarbus prisiminimas, tik labai metaforiškas, apie liepą kaip Laimos medį. Tiesioginių užuominų apie Laimos ir liepos ryši dainose beveik nera, čia juos galbūt keičia nuolat pasikartojanti liepos ir gegutės paralelė. Ant liepos šakos kukuojanti gegutė paprastai pranašauja merginai vestuves (tikejimuose užsimenama, kad jei kukuoja ant žalio medžio – vestuves žada: Devyni metai – ne viena diena, Kai daržely buvau. Augo, užaugo žalia liepelė Penkiom, šešiom šakom. Toje liepelėj, toje žaliojoj Kukau raiba gegutė. Tolei kukavo, kol iškukavo Iš močiutės dukrelę, jei ant sauso ir nudžiūvusio – gresia mirtis, praradimas: Ei, tu, liepele ūžuonėle, Užavai rytą, vakarėlį, Lig išūžavai devynias šakas, O šią dešimtą – viršūnėlę. Visas devynias vėtružė laužė, Nors, Dievai, laikyk viršūnėlę, O nors gegelei įsitūpti, Ryts, vakarėlis pakukuoti. Ei, tu, močiute dūsuonėle, Dūsavai rytą, vakarėlį, Lig užauginai devynis sūnus, O šią dešimtą – dukrytėlę. Visi devyni į krygužę jojo, Bent, Dievai, laikyk dukrytėlę, O nors galvelę paieškoti, Rusčią širdelę suraminti. Todel skaityti lietuvių dainų tekstus šiandien reiktų šalia pasidėjus vis dar neparašytus lietuvių kultūros, tautosakos, ypac dainų simbolikos žodynus. Kad suprastume dainų metaforinį diskursą. Dauguma dainų, ypač senųjų, neturi aiškiai ir nuosekliai sudelioto siužeto, jį reikia atkurti iš tekstų potekstės.
Tegu šie keli pastebėjimai norintiems susipažinti su liepos istorija lietuvių dainavimo tradicijoje bus šiokie tokie orientyrai toliau klausantis „Sedulos“ dainų apie liepą. Beje, keli žodžiai dėl lietuvių dainavimo bei giedojimo. Kaip gerai žinoma, nuo seniausių laikų dainavimui kaip ypatingai balso formai teiktas didelis demesys: kad ir kokie svarbūs yra pasakyti, garsiai ištarti žodžiai, tačiau tam tikru momentu padainuoti jie tampa dar paveikesni, reikšmingesni – tarsi įgiję dieviškų galių (plg. šią nuostatą žyminčią ritualinę bažnytinio liturginio giedojimo tradiciją). Taigi ir lietuvių tradicinėje kultūroje dainavimas (giedojimas) kadaise buvo tikrai ne vien pramoginės paskirties, ne vien laisvalaikio praleidimo forma, jis buvo suvokiamas ir vertinamas kaip ypatingas veiksmas, turintis ir kuriančios, ir naikinančios galios. Nesunku patiketi, jog dainavimas apie liepa ir šiandien turi tokių galių.


Dr. Bronė Stundžienė, dr. Daiva Steponavičiene

Igrojo

Audrius Balsys
klavišiniai instrumentai ir programavimas
( 2,3,4,6,10,11,12,13,14,15,16,17,18)

Saulius Astrauskas
perkusija
(5, 6, 7, 8,16 )

Loreta Pugačiukiene
smuikas
(13, 16)

Daiva Steponavičiene
kankles
(13, 16)


Aranžavo

Audrius Balsys ( 2, 4, 12,15,17)

Saulius Astrauskas( 5, 7)

Audrius Balsys ir Saulius Astrauskas ( 6, 8)

Daiva Steponavičiene (13)

Daiva Steponavičiene ir Saulius Astrauskas (16)

Audrius Balsys ir Daiva Steponavičiene (10,11,18)

Albumo muzikine koncepcija
Audrius Balsys ir Daiva Steponavičiene

Viršelio dizainas
Alicija Makauskaite, Aktin

Įrašyta 2009 m.

Nona Music Studio
ir "gyva"percusija"
Mama Studios (5, 6, 7, 8, 13)

Įrašo inžinieriai
Vilius Kondrotas
Arūnas Zujus (5, 6, 7, 8, 13)

Suvedimo inžinierius
Audrius Balsys

Paruoše leidybai
Artūras Pugačiauskas
AP Sound Design

Prodiuseriai
Daiva Steponavičiene ir Audrius Balsys

Išleido
VITA ANTIQUA
A. Vivulskio 12A-13, Vilnius, Lithuania
Tel. + 370 682 13 228
vita@antiqua.lt
www.antiqua.lt

2010 m.