"KALĖDŲ RYTĄ SAULĖ PRAŽYDO"

 

Senovinės švenčių apeigos yra neatsiejama liaudies tradicijų dalis. Galime tik džiaugtis, kad mus pasiekė tų apeigų muzikiniai atgarsiai – kalendorinių švenčių tautosaka. Pačią ryškiausią jos dalį sudaro žiemos ciklo, ypač Advento-Kalėdų, kalendorinių apeigų dainos, vis dar gyvos Dzūkijos kaimuose. Tad iš istorinės nūdienos nusikelkime į mitologinę praeitį su nusistovėjusia amžina tvarka, kurios pasikartojantis ritmas priklausė nuo gamtos ciklų. Šį pasikartojantį ritmą Advento-Kalėdų dainose tarsi įprasmina pasikartojantys refrenai „kalėda“, „leliumai“, „aleliuma loda“, kuriuose užšifruotas Žemės gimdytojos – deivės Lados arba Lelos vardas.
Senovės baltai, kaip ir dauguma tautų, išlaikė genetinį pasaulio sukūrimo kodą: kosminiame chaose atsiranda švytinti forma ir keturi pradai – žemė, ugnis, oras ir vanduo, - lemiantys gyvybės atsiradimą, vystymąsi ir tobulėjimą darbinės veiklos dėka („Vidury lauko grūšelė augo, kalėda“).
Chaosas, kurį sukelia piktosios dvasios – demonai, kartojasi kasmet: mėnuo iki Kalėdų yra jų siautėjimo metas, apribojantis ir žmogaus veiklą: kad nepakliūtų į dvasių žabangas, žmonės turėjo apsiriboti įvairiais draudimais, kurių nepaisymas reiškė badą ir nepriteklių, ligas ir stichines nelaimes. Nuo piktųjų demonų galima apsisaugoti persirengus, pasivertus kuo nors kitu („Oi, dvarai, dvarai, leliumoj“). O jie, nelabieji, vis tiek vilioja, stengdamiesi apgauti, įgavę net ir žmogiškąjį pavidalą („Ant ūlyčių, ant plačiųjų“, Oi, šokam, šokam šešios panos“).
Prasidėjusi žiema atrodė beribė erdvėje ir nesibaigianti laike („Sodai, sodai, leliumai“). Buvo tikima, kad Saulė tuo laiku yra įkalinta ir negali prasklaidyti tamsaus blogio. Ją būtina išvaduoti, kad į Žemę sugrįžtų šviesa ir šiluma, lemianti naujos gyvybės atsiradimą. Kalviai Žemės gelmių žaizdruose nukala aukso taurę (žiedą, žirkles), o devyniaragis elnias ant ragų parneša išvaduotą Saulę („Atbėga alnis devyniaragis“). Tai trunka ištisą amžinybę – pačią ilgiausią metų naktį, kupiną paslapčių, burtų ir stebuklų. Tą – Kūčių – naktį reikia ne tik išragauti visus dvylika valgių, simbolizuojančių dvylika metų mėnesių, paruoštų iš produktų, kokius žmonės naudojo rankiojimo laikais, kol dar nežinojo žemdirbystės, bet ir stengtis nuspėti ateitį, klausantis šunų lojimo, žiūrint į veidrodį, varvinant vašką į vandenį, menant gudrias mįsles („Ir inmine šešurėlis martelai mįslį“, „Nei jus gaidziai gieda, lyliumoj“), atsakinėjant į klausimus („Kam tavo, vilkeli akelės šviesios, Kalėda?“). Tik visas užduotis sėkmingai atlikus, galima tikėtis įveikti paskutinąją: nutiesti ir pereiti stebuklingą Jievaro tiltą, jungiantį Senuosius ir Naujuosius metus („Grįskime, mergos, Jievaro ciltų“).
Pagaliau Saulė, kaip rožė, pražysta, išaušus Kalėdų rytui („Kalėdų rytų Saulė pražydo“), ir į šeimynos kiemą „auksiniais ratais, šilkų botagais“ įvažiuoja personifikuota būtybė – Kalėda, atveždama „mergom prausylų, balto muilalio“ („Oi, atvažuoja, lėliu Kalėda“, „Už girių girių ugnelė dega“, „Atvažuoj‘ Kalėdos, do Kalėdzienė“). Kalendorinių švenčių metu prausimasis tampa sakralus, nuplaunantis ne tik kūno, bet ir sielos nešvarumus. Vanduo – gyvybės šaltinis - tuomet įgauna ypatingų gydomųjų savybių: suteikia grožį ir sveikatą, kuri yra būtina biologiniam tęstinumui.
Skaistus veidas ir švari siela yra ir vedybų garantas, todėl Advento-Kalėdų dainose ypač ryškus vestuvių motyvas, perteiktas paraleline siužetine linija, gretinant du - gamtos ir žmogaus – pasaulius. Šiose dvišakėse dainose mergelė ir bernelis gretinami su gegute ir sakalu („Sakalėli sierasai“), nuotaka, rūšiuojanti kraitį – su darbščiąja bite („Oi, tu, bitaite, lyliumoj“), jaunasis naujakurys – su rūpestingu lizdą vejančiu žvirbliu („Tu, žvirblali lėktasai“). Darbštumas – laimingo ir pasiturinčio šeimyninio gyvenimo sąlyga, o rankų darbo dovana šildo sielą ir tirpdo pačius atšiauriausius žiemos ledus („Leliumai, anta dvaro, leliumai“).

Hum.m.dr. Daiva Steponavičienė

 

PROGRAMA


1. Vidury lauko grūšelė auga, kalėda

2. Atbėga alnis devyniaragis

3. Leliumai, anta dvaro, leliumai

4. Sodai, sodai, leliumai

5. Sakalėli sierasai, žalia rūta kalėda

6. Vaikštinėjo povelė po dvarų

7. Oi, tu, bitaite, lyliumoj

8. Tu, žvirblali lėktasai

9. Ir inmine šešurėlis martelai mįslį

10. Nei jus gaidziai gieda, lyliumoj

11. Kam tavo, vilkeli, akelės šviesios, kalėda

12. Oi, dvarai, dvarai, leliumoj

13. Ant ūlyčių, ant placiųjų

14. Oi, šokam, šokam, šešios panos

15. Grįskim, mergos, jievaro ciltų

16. Kalėdų rytų Saulė pražydo

17. Oi, atvažuoja, lėliu Kalėda

18. Oi, ant kalno bačkelė

19. Už girių, girių ugnelė dega

20. Atvažuoj Kalėdos, do Kalėdzienė

Įdainavo:
Rugiaveidė (1, 4, 11, 13, 16);
Kūrybinio folkloro grupė „Sedula“:
Ilona Astrauskienė (2, 5, 7, 8, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20)
Daiva Kirvelienė (2, 5, 6, 7, 8, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20)
Aušra Pačkauskienė (5, 8, 10)
Birutė Pocevičienė (3, 5, 7, 8, 9, 12, 14, 15, 18, 19, 20)
Loreta Pugačiukienė (2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 14, 16, 18, 19, 20)
Daiva Steponavičienė - vadovė (2, 3, 5, 7, 8, 9, 12, 14, 15, 16, 18, 19, 20)
Saulius Steponavičius (11)
Įgrojo:
Daiva Steponavičienė – kanklės (4, 12, 16, 19, 20), būgnelis (2), būgnas
Saulius Steponavičius – gitara (4)
Loreta Pugačiukienė – smuikas (18, 20), būgnas (2), marakasas (19)
Vytautas Linkevičius – dūdmaišis
Vitalijus Ramoška – triūba
perkusija

Įrašyta „Nona Musik“ studijoje
Garso dizainas Audriaus Balsio
Viršelio dizainas Alicijos Makauskaitės
Paruošimas leidybai Artūro Pugačiausko